I'm so depressed...

Sėdžiu.
Groja muzika.
Plūsta įkvėpimas.
O laiko, kad rašyti, tai nėra...
Še, galbūt nesuprasit kaip ir kodėl klausau, bet šiuo metu čia yra mano išsigelbėjimas.
Nuo ko?
Daugiausiai nuo nusivylimo.
Po to eina liūdesys.
Ir taip toliau...
17-ti metai, o aš jau nusivylus gyvenimu..?
Ar neskambu, kaip "Nusivylusi namų šeimininkė"?
Visiškai sutinku, kad tikrai taip save pateikiau.
BET...
Dabar aš užsičiaupiu, nes eilinį kartą sugebėjau nuvažiuoti į lankas...

I need you, inspiration.!!

Turn around they might be watching

And you never disappoint them.

Hide your innocence before they see right through

You mustn't disappoint them.♥

Sing me these words...

"You are so beautiful,

You are the kind of girl
That has the chemicals

That makes me fall in love
Beautiful, you are the kind of girl,

That has the chemicals
That makes me fall in love!"

And I'll be yours.!!

Hurricane

Can you guess what's written there?

Panic Switch

When you see yourself in a crowded room
Do your fingers itch, are you pistol whipped?
Will you step in line or release the glitch?
Can you fall asleep with a panic switch?

Internautai

J: Širdutė ♥

M: Už ką?

J: Tu man patinki, už tai, kad nepalieki manęs. Netgi kai aš nerašau ar daug nešneku, tu vistiek čia. Taigi, ačiū. Žmogau, aš turiu žinot tavo vardą.

Mano mėlynai-žalios akys žvelgė su nuostaba į kompiuterio ekraną. Ranka perbraukiau per savo plaukus ir suraukiau antakius.

Ar galima tikėti žmogumi, kurio tu visai nepažįsti ir nei karto jo nematei, nors jis tau sako tokius dalykus, kurie priverčia pasijausti reikalinga?

Pervertusi akis giliai atsikvėpiau.

‘Ar tu juokauji, ar kalbi rimtai?‘ Pirštai sušoko greitą šokį per klaviatūrą.

Atsistojau nuo kėdės ir nužingsniavau prie veidrodžio. Atgal į mane žiūrėjo mano atvaizdas. Man 17. nors galėtum duot 15. Plaukai nudažyti, bet tai aiškiai matosi, nes 3 mėnesius nebuvau pas kirpėją. Mano veidą puošia akiniai, kurių aš taip norėjau prieš metus, o dabar aš tenoriu juos iškeist į linzes. Nesakau, kad akiniai yra blogai, tiesiog, su linzėm būtų patogiau...

Nusiimu akinius ir pažvelgiu į savo akis. Taip niekad ir nesupratau kokia jų spalva: ar mėlynai-žalia, ar tiesiog žalia, ar dar kokia spalva, kurios nesugebu įvardint.

Pasigirsta duslus ‘pop‘ ir aš, užsidėjus akinius, nuslinkstu į savo kėdę. Žybsi J atsakymas.

‘Aš rimtai. Labai rimtai.‘

Ką turėčiau atsakyt? Noriu tikėti, bet tuo pačiu žinau, kad negaliu. Juk ten gali būti ne tas žmogus, kuris pavaizduotas nuotraukoje. Velniai žino, kas sėdi kitoje ekrano pusėje...

‘Net nežinau kaip turėčiau jaustis šiuo metu... Pirmas kartas kai žmogus man pasakė tokius dalykus...‘

Pasižiūriu pro langą. Saulės jau seniai nemačiau. Norėčiau, kad ji šviestų šiuo metu. Galbūt iš jos susilaukčiau bent šiokio tokio palaikymo..?

‘Heh... Aš tikrai rimtai. Ir man truputį liūdna. Norėčiau, kad tu nebūtum UK, o būtum šalia manęs.‘

Įsikandu sau į lūpą. Negyvenu UK, tai buvo tik priedanga, kad nesikabinėtų visokios idiotės iš Lietuvos.

‘Kas nutiko?‘

Neparašau, kad negyvenu UK, tiesiog paklausiu kas jam blogai. Prakeiktas jaudulys, kad žmogui blogai. Noriu padėt...

‘Nieko... Tik realybė.‘

Šypteliu.

‘Užknisa. Ir beje, aš truputėlį toliau nei UK...‘

Bijau, kad mano pašnekovas mes pokalbį ir daugiau niekad neberašys. Nenoriu to. Ilgai stengiaus jį prakalbint. Jei dabar nustos su manim šnekėt, aš neturėsiu daugiau ką čia veikt.

‘Man nerūpi iš kur tu. Aš tiesiog noriu žmogaus su jausmais, o ne kokio daikto. Koks tavo vardas? Maniškis yra K.‘

Pasižiūriu į klaviatūrą, o tada į ekraną.

Gal aš sapnuoju?

‘Aš čia.‘ Parašau ir tada rašau toliau.

‘Aš esu M. Jetau, kaip nekenčiu savo vardo... Be to, malonu susipažint, K.‘

Jaučiu kas bus toliau. Pasipils įžeidimai, kad vardas šlykštus ir idiotiškas.

‘Jis unikalus.‘

Sumirksiu akimis. Aš tikrai sapnuoju.

‘Galbūt... Nagi, papasakok apie save.‘

Atsikvėpiu ir vėl pasižiūriu pro langą.

Ko galiu tikėtis iš viso šito? Nei daug, nei mažai. Galiu tikėtis, kad jis tikras, bet negaliu tikėtis, kad likimas leis mums susitikt.

Giliai atsikvėpiu ir pirštai perskrenda per klaviatūrą.

‘Man reikia draugo.‘

Atsakymas ateina greičiau nei tikėjaus.

‘Man taip pat.‘

Šypteliu sau.

Ar būt naiviai, ar tiesiog sustot ir nebendraut su juo?

Perbraukiu ranką per plaukus ir leidžiu pirštams sušokt lėtą tango per klaviatūrą.

‘Būnam draugais.‘

Išsiunčiu ir laukiu atsakymo. Kas žino, galbūt nebus taip blogai susirast vieną „draugą“ internete? Tereikia nepamiršt, kad nieko nebus ir naiviai nesitikėt nieko gero. Mes tiesiog du skirtingi individai, gyvenantys skirtingose pasaulio pusėse, žinantys, kad ir kas bebūtų kitoje ekrano pusėje arba mus išklausys, arba mumis pasinaudos...

Spontaniškai išpildyta svajonė

Tamsa.

Gili bedugnė. Čia, jaučiuosi kaip namie, lyg esu ten kur man skirta būti. Ne, man nereikia žmonių juk jiems aš esu tik dar vienas nematomas individas, kuris, jų nuomone, turėtų dingti, išnykti ir niekada daugiau nebeatgimti... Visi taip galvoja. Visi kurie pažinojo mane, pažįsta ir kada nors pažinos...

‘Anna..!’

Jo balsas toks liūdnas, pilnas skausmo... Kodėl jis šaukia mane? Juk... aš jam nieko nereiškiu. Juk bedugnė yra mano namai! Kam, dabar, mane kankint? Kam..?

‘Nagi... Anna..!’

Man nesvarbu, kad bedugnėje šalta. Man nesvarbu jog aš viena. Man visiškai nesvarbu..!

’Anna, kvėpuok!’

Nenusišnekėk, mano mylimasai… Čia nėra oro, kad galėčiau juo kvėpuoti. Čia juk bedugnė! Na žinai, duobė be pabaigos. Ta kurioj šalta ir tu esi vienas. Taip! Ir dar krenti! Bedugnėje nėra traukos. Žinai, retkarčiais neatrodo jog krenti… Atrodo, kad levituoji ore. Visiškai vienas...

’Anna.!!’

Ar pameni kai pirmą kartą prispaudei savo lūpas prie manųjų? Tą naktį daviau nesulaužomą priesaiką sekti tave iki galo. Ar tu žinai, kad tą naktį aš prižadėjau visoms žvaigždėms mylėti Tave iki kol mes nebekvėpuosim... Nebeegzistuosim... Būsim dulkės...

’Maldauju, Anna, kvėpuok!’

Manęs negąsdino tai, kad tu seki Jį... O, ne. Aš žinojau nuo pat pradžių, kad Tu buvai svarbus Jam, bet ne, ne dėl to Tave pamilau. Tikrai ne dėl to... Klausi: o dėl ko?

Aš Tave mačiau ne kaip blogą žmogų, ne tokį, kokiu Tu save pateikei kitiems, ne. Aš mačiau kenčiančią sielą, pilną skausmo, nesupratimo, sielą trokštančią meilės... O kaip Tu matei mane, mano mylimasis?

’Anna!!!’

Aš Tave myliu, mano mielas Draco...

Ryškiai žydros akys žvelgė į pilkas.
Žmonių aplink mus buvo pakankamai ir ore jautėsi nuostaba.
‘Anna..?‘ Iš jo burnos pasigirdo mano vardas. Man patiko kai jis tardavo mano vardą... Toks kvailas dalykas privertė mane jį pamilti...

Jo rankos apsivijo mane. Aš jaučiau jo skausmą.

Mano akys surado mėlynas, tas pačias kurios bandė mane nudėti, pilnas nuostabos ir susižavėjimo. Susižavėjimas, tarsi būčiau antžmogis, kuris Jam padės laimėti šitą karą. Piktas ir niekingas susižavėjimas mano sugebėjimu. Galėjau girdėti ką jo akys manęs klausia: KAIP, po velnių, kaip tu sugebėjai išgyventi?

Nejučiamai ant mano lūpų atsirado šypsena. Žiauri, bejausmė šypsena, tarsi pašiepianti Jį.

‘Net Avada Kedavra nenužudys to, ką mes turime.‘

Tai buvo lyg iššūkis, mestas, kad Jis pakartotų tai ką padarė prieš kelias minutes. Iššūkis, kad bandytų nudėti mane dar kartą. Iššūkis, kurios Tamsos Valdovas niekada nebandys vykdyt...

~~~~~~~`````~~~~~~~

Per 30 minučių parašytas rašinys. Pagavo įkvėpimas besėdint namie kai kamavo didžiuliai kosulio priepuoliai ir labai skaudėjo gerklę.

Nors esu didelė Hario Poterio fanatikė, negaliu sakyt, kad kaip TIKRA fanė esu perskaičiusi nors vieną knygą. Aišku, skaičiau pusę I-osios dalies, bet tada man buvo 10 metų ir ji manęs visiškai nesudomino, taigi galima skaityt, kad neskaičiau net tos knygos. Dabar, tikriausiai būtų visai kitaip. Augant, pasikeitė mano požiūris į aplinkinį pasaulį, taigi yra galimybė jog dabar pasiėmus Hario Poterio knygą ji mane sudomintų ir aš kaip maža mergaitė (Na, kaip ta maža mergaitė, kuri tiesiog gyvena Hariu Poteriu) tupėčiau prie savo stalo, įjungusi stalinę lempą, 3-ią nakties ir skaityčiau tą knygą lyg kokį laišką nuo Kalėdų Senelio...

Viskas keičiasi. Kas man nepatiko, dabar mane traukia ir netgi labai domina. Tai kas ankščiau atrodė tik paprastas blogiukas HP filme, dabar man vos ne koks didvyris. Kaip sakiau Ami: Tai vos ne koks nesveikas fetišas... Taigi... Negaliu sulaukt kol pamatysiu Hario Poterio 7-ą dalį.!!

Thank You

Nevykęs anglų eilėraštis.


The beating of our hearts,
High in the sky where the stars shine,
Across the Earth where everyone walks,
Now look here as we fly.
Kiss their lips as you are asleep,
You can't scream if you are in a dream.
One night it will be the two of us,
Upon this Earth there will only be love.

Drive It Like you Stole it. {4}

4 dalis

Kažkas išėjo iš kavinės ir aš tikėjausi, kad tai buvo ne Devonas.

‘Sveika, Peiton.‘ Pasižiūrėjau į Tomą.

‘Sveikas.‘ Pasižiūrėjau į tamsą.

Akies krašteliu pamačiau, kad Tomas išsitraukė cigaretę iš suglamžyto pakelio.

‘Nori? Atkišo apdorotą pakelį.

Sulinksėjau galva ir pagriebiau cigaretę. Tomas ją pridegė ir tada prisidegė sau.

Įtraukiau dūmą. Į galvą atėjo prisiminimas, kaip draugė mokino mane rūkyt. Šyptelėjau.

„Žiūrėk... Įtrauk dūmą, o tada įtrauk į plaučius. Tiesiog, įsivaizduok, kad Tavo mama atėjo ir Tu išsigandai.“

‘Kas Tave neramina?‘ Tomas staiga paklausė, neatitraukdamas cigaretės nuo lūpų.

Trūktelėjau pečiais.

‘Devonas užknisa. Kad ir ką bedaryčiau Jis vis prie manęs kabinėjasi. Jis man yra niekas, tai tegul atsiknisa.‘ Susiraukiau įtraukdama dūmą.

Tomas tyliai nusijuokė.

‘Toks Jo būdas. Jis negalėtų funkcionuoti, jei prie ko nors neprisikabintų.‘

Perverčiau akis.

‘Ne. Jis funkcionuoja, kai žino, kad gadina man gyvenimą.‘ Sumurmėjau įtraukdama dūmą.

Tomas šyptelėjo.

‘Jis nelinki blogo. Mes visi Jam esame šeima.‘

Įtraukiau kelis dūmus.

‘Jūs esate šeima. Aš ne prie ko.‘

Tomas baigė savo cigaretę ir ją išmetė. Man buvo likę daugiau nei pusė.

‘Ne, Tu irgi esi šeima.‘ Tomas būtų kalbėjęs toliau, bet laukan išėjo Devonas ir pamatęs cigaretę mano rankoje aiškiai supyko.

‘Mesk cigaretę.‘ Piktai pareiškė.

Tyčia įtraukiau ilgą dūmą.

‘Kas Tu man? Mama? Tėtis? Kad klausyčiau..?‘ Paklausiau.

Devonas stebėjo cigaretę.

‘Staigiai. Meti cigaretę.‘

Įtraukiau dūmą.

‘Paklausiau... Kas Tu man, kad aš Tavęs klausyčiau?‘

Devonas aiškiai pervertė akis.

‘Draugas. O draugų patarimų -..‘

‘Ne. Tu man nesi draugas.‘ Įtraukiau dar vieną dūmą, o Devonas susiraukė.

‘Neišsidirbinėk, Peiton.‘

‘Neaiškink.‘

Vienas kitą žudėm savo žvilgsniais.

Iš kavinės išėjo visi kiti.

‘Peiton... Mesk cigaretę.‘ Įtraukiau dūmą neklausydama Devono.

Buvo tylu.

‘Man įdomu... Ar Tavo tėvai žinojo kokia auga jų dukra..?‘

Išsiplėtė mano akys. Jis kirto žemiau linijos...

‘Užsičiaupk, Ožy.‘ Sušnypščiau.

‘Ne, neužsičiaupsiu. Nejaugi Tavo tėvai nežinojo kokią pasikėlusią kalę augina?‘

Mirtina tyla.

Lėtai pakilau nuo suoliuko, numečiau ant žemės cigaretę ir užgesinau su savo batu. Tada pasižiūrėjau į Devoną.

‘Gera mergaitė...‘ Jam nutilus iš visų jėgų suvariau savo dešinės rankos kumštį į jo snukį. Kaip aš tikėjausi, kad šitam gaidžiui atkabinau žandikaulį...

‘Dar kartą paminėk mano tėvus ir aš prisiekiu viskuo, kad nudėsiu tave. Nejuokauju, Ožy. Aš tikrai nejuokauju.‘

Devonas žiūrėjo į mane nustebęs ir besilaikydamas už savo veido. Atrodė, kad pagaliau Jis suprato jog nejuokauju.

‘Peiton...‘ Devonas pradėjo.

‘Tylėk.‘ Iškvošiau.

Tylu. Taip, lyg galėtum tą tylą perpjauti...

Pajudėjau link mašinos.

Akys buvo pilnos ašarų.

Kodėl vietoj mano tėvų negalėjau mirti aš..?

Drive It Like you Stole it. {3}

3 dalis

Pramerkiau akis viduryje nakties. Mano širdis stipriai daužėsi tarp mano šonkaulių. Kvėpavau taip, lyg būčiau nubėgus maratoną.

‘Labas rytas, Peiton.‘ Pasižiūrėjau į Aleką.

‘Dabar naktis.‘ Sumurmėjau ir pabandžiau pasiražyti. Rankas skaudėjo nežmoniškai.

‘Eime į kavinę, Peiton.‘

Tik dabar pastebėjau, kad sedėjau mūsų mikro-sutobusiuke.

Lėtai išsikabarojau iš galinės sėdynės.

‘Kaip Tavo rankos?‘ Alekas paklausė, kai išlipom iš mašinos.

‘Skauda.‘

‘Tu tik atsargiai. Stiklai buvo gan giliai sulindę.‘

Pasižiūrėjau į Aleką. Mažas kavinukės apšvietimas nesuteikė man jokios pagalbos besistengiant pasižiūrėt į jo akis. Susiraukiau ir pasukau savo galvą į šoną.

‘Ačiū...‘ Sumurmėjau.

Akies krašteliu mačiau, kaip Alekas pasisuko į mane nustebęs.

‘Nedėkok man. Nika su Nana Tave sutvarkė.‘ Jo šypsena buvo užkrėčiama.

Šyptelėjau.

‘Bet Tu laukei kol aš atsikelsiu.‘

Jei ne tamsa, būčiau pamačius, kaip Aleko skruostai nuraudo.

‘Tiesiog eime...‘

Šyptelėjau sau, kai supratau, kad sugėdinau jį.

‘Iš kur jūs šitą skylę ištraukėt..?‘ Lėtai paklausiau, kai pamačiau nutręšusią kavinukę.

Alekas nusijuokė.

‘Ei... Čia kepa fantastiškus mėsainius.‘

Nusijuokiau.

‘Mėsainius? Tik tokį maistą ir tevalgot..?‘

Alekas nusišypsšojo.

Graži šypsena.

‘Pagyvensi, tai pamatysi.‘

Perverčiau akis ir mes įėjome į kavinukę.

‘Pažiūrėkit, kas pagaliau sugalvojo atsibusti.‘ Iškart išgirdau Devoną, t.y. „Kaką“.

‘Devonai...‘ Sučiulbėjau, kuo saldesniu balseliu.

Tas „kaka“ pasižiūrėjo į mane nustebusiu žvilgsniu.

‘Pagriebk mane antrą kartą, tai prieš suvarant kulką į Tavo tarpuakį, aš Tave iškastruosiu.‘ Su tuo, atsisėdau į Jo vietą.

Devonas išsidrėbė šalia manęs su kvaila mina veide.

‘Pažadu... Mėgausiuos.‘ Jis man mirktelėjo.

Idiotas...

Prie mūsų prisistatė padavėja. Visa „graži“, „seksuali“ ir pasiruošusi gauti kažkurį iš prie stalo sėdinčių vaikinų. Kaip jai nepasisekė... Visi žiūrėjo į visas puses tik ne į ją. Išskyrus Devoną...

‘Nespoksok. Ji turi ŽIV.‘ Išsišiepiau kaip idiotė, kai Devonas vožė savo galvą į stalą.

‘Labas vakaras. Aš esu Liusė. Ar žinote ką norėtumėte užsisakyti?‘ Ji išmetė šypseną, kuri turėjo sužavėti vaikinus. Gaila...

‘Devyni mėsainiai ir devynios kolos.‘ Nika greitai atsakė.

Padavėja atrodė taip, lyg būtų atsitrenkusi į sieną.

‘Gerai...‘ Ji nieko daugiau neklausė. Tiesiog lėtai nuėjo į virtuvę.

Nesistebėjau. Šita grupė turėjo keistą įprotį: Ketvirtadieniais valgyt mėsainius. Kietai, ane?

Visi pradėjo šnekučiuotis, o aš nuleidau savo galvą ir įsitebeilijau į savo subintuotas rankas.

Jas labai skaudėjo.

Giliai atsikvėpiau, kai supratau, kad buvau kalta dėl savo žaizdų.

‘Zuikeli, valgyk. Laukia ilgas kelias bei sunkus darbas.‘ Devono balsas nutraukė mano mintis. Jetau, tas „Kaka“ per daug pasikėlęs.

‘Užsičiaupk.‘ Sumurmėjau ir pradėjau doroti mėsainį, kuris gulėjo priešais mane. Jis buvo nuostabus.

Visi kalbėjo tarpusavyje. Apie kažkokį vaiduoklį kurį sumedžiojo prieš metus..?

‘Ko nekalbi, zuikeli..?‘

Lėkštė buvo tuščia, taigi pabaigiau savo kolą ir lėtai pakilau nuo stalo.

‘Ačiū už vakarienę.‘ Sumurmėjau ir pradėjau eiti link išėjimo.

Stalas buvo tylus. Jaučiau kaip kiekvienas degina skylę mano galvoje.

‘Ką padarei, Devonai?‘ Išgirdau Nanos balsą.

Devonas kažką sumurmėjo, bet negirdėjau, nes išėjau į lauką ir išsidrėbiau ant suoliuko.

Drive It Like you Stole it. {2}

2 dalis

Vaiduoklių medžiotojai nėra paprasti žmonės. Jie turi paranormalius gebėjimus. Ne, jie nėra X-menai. Tiesiog, labiau patobulėję negu paprasti žmonės.

Taigi aš, Peiton, turiu tų gebėjimų. (Kiekvienas jų turime po skirtingą skaičių.) Nesakysiu kokie yra manieji. Tiesiog sužinosite istorijai besivystant.

Taigi... Skridau į tą prakeiktą sieną. Teks pasinaudot gebėjimais, kad išnešt savo sveiką pasturgalį.

Laikas suletėjo. Ore apsisukau ir nusileidau ant sienos, lyg ant grindų. Kadangi negaliu paveikti žemės traukos, tai nušokau ant žemės ir šyptelėjau tam seniui. Šis buvo įsiutęs.

Negaišdama laiko pasileidau bėgti.

Nešiau kudašių, kaip nežinia kas. Ant vieno posūkio vos nenunešiau riterio šarvų.

Už mano nugaros girdėjosi to senio urzgimas.

‘Nika! Nana! Padėkit!‘ Suklykiau, pasukdama ir išbėgdama į trumpą koridorių. Kitame gale matėsi pagrindinių laiptų turėklai. Buvo du pasirinkimai: mirti nusiridenant nuo laiptų arba šokt per turėklus ir tėkštis į žemę. Ei! Bent abiejais atvejais nemirsiu nuo vaiduoklio rankos.

Pasirinkau variantą nr. 2.

Priverčiau save bėgti greičiau. Paskutinės sekundės artėjant prie turėklų buvo fantastiškos.

‘Peiton?‘ Išgirdau Devono balsą.

Buvo nesvarbu. Pasiekiau turėklus, užšokau ant jų ir iš visų jėgų atsispyriau.

‘Peiton, tu idiote! Ką darai?‘

Ištiesus rankas siekiau to idiotiško sietuvo, nusagstyto netikrų deimantų.

Buvo likę tik keli milimetrai, kai tas senis suurzgė prie mano ausies. Pajaučiau stiprų smūgį į mano šoną ir, kad ir kaip bebūtų keista, buvau VĖL paleista skristi.

Deja Vu! Suknistas, sumautas, prakeiktas DÉJÀ VU!

Taigi, nežinau kaip, bet tėškiausi į kažkokias tai stiklines duris, visiškai jas sudaužydama. O tada tėškiausi į žemę.

Karčiai nusikvatojau, nors skausmas buvo nepakeliamas.

Išgirdau to senio urzgimą ir pažiūrėjau į jį. Jis stebėjo mane, tarsi tikėdamasis, kad aš pastipsiu nuo jo žvilgsnio.

Nuaidėjo šūvis ir senukas dingo baltoje šviesoje.

’Peiton..? Ar Tau viskas gerai..?’ Prie manęs atsirado Nana, kol aš lėtai kėliausi nuo žemės.

’Ne, žinok... Mane ką tik užsivijo įsiutęs senio vaiduoklis. Vos mirtinai manęs neuždaužė, bet sugebėjo paleist į stiklines duris. Man skauda visą kūną. Taigi, taip. Viskas yra fantastiška.’ Sumurmėjau šlubčiodama iš kambario.

Visi stebėjo mane.

‘Ko čia spoksot?’ Sušnypščiau piktai.

Devonas nusikvatojo.

‘Užsičiaupk, šunsnuki, jei ne Tu, būčiau jau seniai tą senį nudėjus.’

Devonas šyptelėjo ir parodė mano pistoletą.

‘Ne aš jį palikau kambaryje ir išėjau pasivaikščiot po namus, kur siautėjo pasiutęs vaiduoklis.‘ Jis vis dar šypsojosi, kai pagriebiau pistoletą iš jo rankų.

‘Tylėk.‘ Sušnypščiau.

Kažkas uždėjo ranką ant mano peties ir aš susiraukiau iš skausmo.

‘Peiton... Tu kraujuoji.‘ Alekas liūdnai nusišypsojo.

Lėtai apsisukau ir pradėjau šlubčioti link mūsų kambario.

‘Dėjau...‘

Visi pradėjo juoktis.

‘Ką dėjai?‘ Devonas iškosėjo.

Atsisukau ir su „meilia“ šypsena atsakiau.

‘Kulką į Tavo tarpuakį.‘

Visi nutilo ir stebėjo mane, bei Devoną, kuris priėjo prie manęs.

‘Teks tai kulkai palaukt, nes dabar reikia Tave sutvarkyt.‘ Ir su tuo Jis persimetė mane per savo petį.

Visi pradėjo kikenti, tarsi Jis, atsiprašau, bet į šį padarą net neverta kreiptis „Jis“. Tiesiog kreipsiuos nuo šiol... Kaka.

Taigi, visi juokėsi tarsi šis „Kaka“ būtų kažkos juokdarys. Jis nebuvo juokingas. Tiesiog grynas idiotas.

Turėjau kovot, kad mane paleistų, bet supratau, kad esu per daug pavargus. Tai tiesiog užsimerkiau ir leidau miegui mane užvaldyti.

Drive It Like you Stole it. {1}

1 dalis

Susiraukiau, beeidama pro šitų rūmų blausius koridorius. Čia buvo nemalonu. Kur tik beeitum, šalta, oras slogus...

Atsikvėpiau.

Prieš keletą minučių susipykau su savo komanda. Vien tik todėl, kad aš buvau naujokė, nereiškė jog nesugebu apsisaugoti.

Susiraukiau.

Aš nesu mažas vaikas. Jie atsirado mano gyvenime tik prieš pusantros savaitės, o prieš tai man nereikėjo jų, kad susitvarkyčiau su užduotimis. Nereiktų ir dabar, jei ne mano prakeikti tėvai su jų mirties prašymu. Kas gali taip pasielgti? Paprašyti savo dukros atiduoti savo gyvenimą kažkokiems suknistiems vaiduoklų medžiotojams..?

Nekenčiu jų, bet iš pagarbos sutikau su jų prašymu ir dabar labai gailiuosi.

Suspaudžiau kumščius.

‘Nudėsiu Devoną... Po to visus likusius... Galbūt Niką ir Naną paliksiu... Bet tada reikš, kad turėsiu ir Kodį su Tomu palikt gyvus...‘ Piktai atsikvėpiau.

Manęs geriau nepykdyt. Esu tikra tiksinti bomba.

Vėl, giliai atsikvėpiau.

Nenustebau, kai prieš mane pasirodė šaltas, mano išleistas oras. Nenustebau, kai temperatūra aiškiai sumažėjo. Manęs, tai nestebino nes buvau prie viso šito jau pripratusi.

Visi šie reiškiniai reiškė, kad netoliese yra vaiduoklis. Piktas, įsiutęs, norintis mane nudėti - vaiduoklis...

Ėjau koridoriumi lyg niekur nieko. Turėjau išlikt rami ir budri.

Sutrūkčiojo mano dešinys antakis, kai supratau, kad neturiu savo pistoleto.

‘Idiotas...‘ Sumurmėjau, pagreitindama savo žingsnį.

Vaiduoklis mane vijosi, nes darėsi vis šalčiau ir šalčiau.

Staiga, pajaučiau, kaip nematoma jėga pagriebė mane ir sviedė atgal. Atrodė, kad skrendu, kol nepadariau kontakto su siena.

‘Prakeiktas seni...‘ Iškvošiau, pakeldama savo akis į senolio permatomą figūrą.

Susipažinkite... Šis vyrukas buvo maniakas. Nužudė apie 30 žmonių. Žiauriausiais būdais kokiais tik galite įsivaizduoti. Nei karto Jo ranka nesuvirpėjo žudant. Nesuvirpės ir žudant mane.

Išsišiepiau. Net mirties akivaizdoje sugebu įžvelgti kažką juokingo. Kokia aš juokdarė...

Senis piktai suurzgė ir aš buvau VĖL paleista skristi per ilgą koridorių.

Stebėjau Jo maniakišką šypseną, kuri didėjo su kiekviena mili-sekunde, kol aš neišvengiamai artėjau prie susidūrimo su kita siena.

Manot dabar turėčiau atsisveikint su Pasauliu? Atsiprašyt visų, bei padėkot, kad Jie buvo mano gyvenime?

Na jau ne!

Kvaila Mintis

Prispaudžiau save dar labiau prie sienos. Pistoletas buvo stipriai suspaustas tarp mano rankų. Žibintuvėlis buvo prikabintas prie mano diržo, bet aš bijojau jį naudot. Tada mane surastų.

Kažkas prabėgo pro mano slėptuvę.

Širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Nežinojau: ar tai buvo vienas iš mano draugų, ar vienas iš tų padarų... Nenorėjau rizikuoti, kad sužinot.

‘Štai Jis. Sugaukit Jį.’ Pasigirdo tas šlykštus, šnypiantis jų balsas.

Pro mano slėptuvę prabėgo keturios figūros.

‘Peiton. Jei girdi mane... Nešdinkis iš čia. Kuo greičiau. Nesijaudink dėl mūsų.’ Išgirdau Kodžio balsą. Girdėjau baimę.

Nuryjau gumulą, kuris stovėjo mano gerklėje.

Negalėjau palikti savo draugų... Bet aš, taip pat nenorėjau mirti...

‘Ką darysime dėl tos vienos pabėgelės?’

‘Nesvarbu. Turime pakankamai aukų. Jis bus patenkintas...’ Išgirdau šlykštų juoką. Pasidarė bloga.

Ką turėjau daryt..? Nenorėjau, kad mano draugai mirtų tokia nesąžininga mirtimi...

Tų padarų buvo keturi. Jie buvo stiprūs ir ginkluoti.

Įjungiau žibintuvėlį ir apžiūrėjau tą prakeiktą kambariuką. Aplink mėtėsi visokios šiūkšlės, drabužiai, laikraščiai ir kas keisčiausia, keli buteliai vodkos.

Giliai įkvėpiau ir perbraukiau ranka per plaukus.

Turėjau septynias kulkas. Tereikia vieną suvaryt sau į galvą ir viskas bus baigta. Vistiek, mes neišeisime iš čia gyvi...

Papurčiau galvą. Reikia pabandyt..!

Giliai įkvėpiau ir ėmiausi darbo.

Ta kvaila mintis, kuri sukosi mano galvoje, neprilygo tai, kurią ruošiausi įgyvendinti.

Keista, bet neseniai buvau skaičiusi apie Molotovo kokteilius. Tarsi nujaučiau, kad man reikės juos gaminti...

Dabar tereikėjo ugnies...

Pasižiūrėjau į duris, kurios skyrė mane nuo košmariško namo koridorių.

Pastačiau butelius saugioje vietoje, išjungiau žibintuvėlį ir paruošiau pistoletą. Negirdėjau tų šlykščių padarų. Girdėjau tik savo draugų riksmus...

Tyliai atidariau duris ir apsižvalgiau. Tuščia.

Nusigavau iki virtuvės, neišleisdama jokio garso.

Iš šaldytuvo sklido blausi šviesa. Keista, bet tai šiek tiek padėjo, kol aš pradėjau knaisiotis po stalčius. Juose buvo pilna visokių keistų įrankių.

Pirmą kartą atkreipiau dėmesį, kad čia buvo nežmoniškai karšta. Pasižiūrėjau į virtuvės langus. Jų buvo neįmanoma atidaryti.

Į galvą atėjo dar viena idiotiška mintis. Nuryjau seiles.

Atidariau paskutinį stalčių ir pajaučiau palengvėjimą, kai pamačiau, kad ten guli žiebtuvėlis. Pagriebiau jį ir uždegiau. Jis veikė.

Tyliai nužingsniavau link dujinės ir paleidau dujas.

Jei mirti, tai mirti su trenksmu.

Grįžau į savo slėptuvę ir pagriebiau du butelius, o tada tiesiu taikymu link laiptų. Niekada nebūčiau susimąsčius, kad norėsiu, jog laiptai nesibaigtų... Gaila, bet pasiekiau paskutinį laiptelį ir giliai įkvėpiau.

‘Pabaiga.‘ Sumurmėjau ir padegiau mažą lopinėlį medžiagos. Tą patį padariau ir su kitu buteliu.

Žiebtuvėlis atsidūrė mano kelnių kišenėje, o aš pagriebusi abu butelius įbėgau į tą kambarį, kur tupėjo tie pabaisos.

Mane užvaldė pyktis. Kraują užplūdo adrenalinas.

Sviedžiau abu butelius į pirmas dvi pabaisas. Griebiau pistoletą ir ištuštinau visą apkabą ant likusių dviejų pabaisų. Gaila, bet buvo likusi dar viena...

Tas kvailas padaras šyptelėjo. Jo akys, tarsi valgė mane.

Sviedžiau pistoletą į šoną ir griebiau po ranka pasitaikiusį kraujuotą durklą.

‘Tu.‘ Suklykiau.

Protą užvaldė pamišimas. Vienintelė išeitis, atrodė, nudėti šitą padarą. Aišku, ji vienintelė ir tebuvo.

Negalvodama, puoliau. Tas padaras, nustebęs, stebėjo mane, tarsi nesitikėdamas, kad suvarysiu tą prakeiktą peilį į jį.

Staiga, jis pagriebė mano riešą ir stipriai suspaudė. Nejaučiau. Jo juodos akys švietė pergale.

Galvoje pradėjo suktis visokios kovinių filmų ištraukos ir aš, nejausdama, iš visų jėgų spyriau šiam padarui.

Šis krito atgal ir išsitiesė ant žemės. Aš, lyg beprotė, užšokau ant jo ir smeigiau su peiliu jam į krūtinę vieną... Antrą... Trečią... Ir dar nežinia kiek kartų. Jo nebebuvo galima pažinti.

Aplink mane buvo pilna kraujo. Aš pati, skendau jame.

‘Peiton... Nešdinamės.‘

Tik dabar supratau, kad verkiau. Kračiausi...

Neprisimenu kaip, bet nusigavau iki pirmo aukšto. Mano draugai buvo gyvi, sveiki...

‘Eime.‘ Jie dingo iš namo, o aš išsitraukiau žiebtuvėlį. Per veidą nubėgo maniakiška šypsena.

Jaučiau dujas.

Priėjau prie durų, uždegiau žiebtuvėlį, sviedžiau atgal ir išbėgau. Buvo keista...

Laikas suletėjo, mačiau savo draugus už kelių šimtų metrų, negirdėjau jų šauksmų, bet nustebau, kai už mano nugaros nugriaudėjo sprogimas. Smūgio banga nunešė mane ant žemės. Skaudžiai tėškiausi, bet buvo nesvarbu.

Aš išgyvenau...