Sing me these words...

"You are so beautiful,

You are the kind of girl
That has the chemicals

That makes me fall in love
Beautiful, you are the kind of girl,

That has the chemicals
That makes me fall in love!"

And I'll be yours.!!

Hurricane

Can you guess what's written there?

Panic Switch

When you see yourself in a crowded room
Do your fingers itch, are you pistol whipped?
Will you step in line or release the glitch?
Can you fall asleep with a panic switch?

Internautai

J: Širdutė ♥

M: Už ką?

J: Tu man patinki, už tai, kad nepalieki manęs. Netgi kai aš nerašau ar daug nešneku, tu vistiek čia. Taigi, ačiū. Žmogau, aš turiu žinot tavo vardą.

Mano mėlynai-žalios akys žvelgė su nuostaba į kompiuterio ekraną. Ranka perbraukiau per savo plaukus ir suraukiau antakius.

Ar galima tikėti žmogumi, kurio tu visai nepažįsti ir nei karto jo nematei, nors jis tau sako tokius dalykus, kurie priverčia pasijausti reikalinga?

Pervertusi akis giliai atsikvėpiau.

‘Ar tu juokauji, ar kalbi rimtai?‘ Pirštai sušoko greitą šokį per klaviatūrą.

Atsistojau nuo kėdės ir nužingsniavau prie veidrodžio. Atgal į mane žiūrėjo mano atvaizdas. Man 17. nors galėtum duot 15. Plaukai nudažyti, bet tai aiškiai matosi, nes 3 mėnesius nebuvau pas kirpėją. Mano veidą puošia akiniai, kurių aš taip norėjau prieš metus, o dabar aš tenoriu juos iškeist į linzes. Nesakau, kad akiniai yra blogai, tiesiog, su linzėm būtų patogiau...

Nusiimu akinius ir pažvelgiu į savo akis. Taip niekad ir nesupratau kokia jų spalva: ar mėlynai-žalia, ar tiesiog žalia, ar dar kokia spalva, kurios nesugebu įvardint.

Pasigirsta duslus ‘pop‘ ir aš, užsidėjus akinius, nuslinkstu į savo kėdę. Žybsi J atsakymas.

‘Aš rimtai. Labai rimtai.‘

Ką turėčiau atsakyt? Noriu tikėti, bet tuo pačiu žinau, kad negaliu. Juk ten gali būti ne tas žmogus, kuris pavaizduotas nuotraukoje. Velniai žino, kas sėdi kitoje ekrano pusėje...

‘Net nežinau kaip turėčiau jaustis šiuo metu... Pirmas kartas kai žmogus man pasakė tokius dalykus...‘

Pasižiūriu pro langą. Saulės jau seniai nemačiau. Norėčiau, kad ji šviestų šiuo metu. Galbūt iš jos susilaukčiau bent šiokio tokio palaikymo..?

‘Heh... Aš tikrai rimtai. Ir man truputį liūdna. Norėčiau, kad tu nebūtum UK, o būtum šalia manęs.‘

Įsikandu sau į lūpą. Negyvenu UK, tai buvo tik priedanga, kad nesikabinėtų visokios idiotės iš Lietuvos.

‘Kas nutiko?‘

Neparašau, kad negyvenu UK, tiesiog paklausiu kas jam blogai. Prakeiktas jaudulys, kad žmogui blogai. Noriu padėt...

‘Nieko... Tik realybė.‘

Šypteliu.

‘Užknisa. Ir beje, aš truputėlį toliau nei UK...‘

Bijau, kad mano pašnekovas mes pokalbį ir daugiau niekad neberašys. Nenoriu to. Ilgai stengiaus jį prakalbint. Jei dabar nustos su manim šnekėt, aš neturėsiu daugiau ką čia veikt.

‘Man nerūpi iš kur tu. Aš tiesiog noriu žmogaus su jausmais, o ne kokio daikto. Koks tavo vardas? Maniškis yra K.‘

Pasižiūriu į klaviatūrą, o tada į ekraną.

Gal aš sapnuoju?

‘Aš čia.‘ Parašau ir tada rašau toliau.

‘Aš esu M. Jetau, kaip nekenčiu savo vardo... Be to, malonu susipažint, K.‘

Jaučiu kas bus toliau. Pasipils įžeidimai, kad vardas šlykštus ir idiotiškas.

‘Jis unikalus.‘

Sumirksiu akimis. Aš tikrai sapnuoju.

‘Galbūt... Nagi, papasakok apie save.‘

Atsikvėpiu ir vėl pasižiūriu pro langą.

Ko galiu tikėtis iš viso šito? Nei daug, nei mažai. Galiu tikėtis, kad jis tikras, bet negaliu tikėtis, kad likimas leis mums susitikt.

Giliai atsikvėpiu ir pirštai perskrenda per klaviatūrą.

‘Man reikia draugo.‘

Atsakymas ateina greičiau nei tikėjaus.

‘Man taip pat.‘

Šypteliu sau.

Ar būt naiviai, ar tiesiog sustot ir nebendraut su juo?

Perbraukiu ranką per plaukus ir leidžiu pirštams sušokt lėtą tango per klaviatūrą.

‘Būnam draugais.‘

Išsiunčiu ir laukiu atsakymo. Kas žino, galbūt nebus taip blogai susirast vieną „draugą“ internete? Tereikia nepamiršt, kad nieko nebus ir naiviai nesitikėt nieko gero. Mes tiesiog du skirtingi individai, gyvenantys skirtingose pasaulio pusėse, žinantys, kad ir kas bebūtų kitoje ekrano pusėje arba mus išklausys, arba mumis pasinaudos...

Spontaniškai išpildyta svajonė

Tamsa.

Gili bedugnė. Čia, jaučiuosi kaip namie, lyg esu ten kur man skirta būti. Ne, man nereikia žmonių juk jiems aš esu tik dar vienas nematomas individas, kuris, jų nuomone, turėtų dingti, išnykti ir niekada daugiau nebeatgimti... Visi taip galvoja. Visi kurie pažinojo mane, pažįsta ir kada nors pažinos...

‘Anna..!’

Jo balsas toks liūdnas, pilnas skausmo... Kodėl jis šaukia mane? Juk... aš jam nieko nereiškiu. Juk bedugnė yra mano namai! Kam, dabar, mane kankint? Kam..?

‘Nagi... Anna..!’

Man nesvarbu, kad bedugnėje šalta. Man nesvarbu jog aš viena. Man visiškai nesvarbu..!

’Anna, kvėpuok!’

Nenusišnekėk, mano mylimasai… Čia nėra oro, kad galėčiau juo kvėpuoti. Čia juk bedugnė! Na žinai, duobė be pabaigos. Ta kurioj šalta ir tu esi vienas. Taip! Ir dar krenti! Bedugnėje nėra traukos. Žinai, retkarčiais neatrodo jog krenti… Atrodo, kad levituoji ore. Visiškai vienas...

’Anna.!!’

Ar pameni kai pirmą kartą prispaudei savo lūpas prie manųjų? Tą naktį daviau nesulaužomą priesaiką sekti tave iki galo. Ar tu žinai, kad tą naktį aš prižadėjau visoms žvaigždėms mylėti Tave iki kol mes nebekvėpuosim... Nebeegzistuosim... Būsim dulkės...

’Maldauju, Anna, kvėpuok!’

Manęs negąsdino tai, kad tu seki Jį... O, ne. Aš žinojau nuo pat pradžių, kad Tu buvai svarbus Jam, bet ne, ne dėl to Tave pamilau. Tikrai ne dėl to... Klausi: o dėl ko?

Aš Tave mačiau ne kaip blogą žmogų, ne tokį, kokiu Tu save pateikei kitiems, ne. Aš mačiau kenčiančią sielą, pilną skausmo, nesupratimo, sielą trokštančią meilės... O kaip Tu matei mane, mano mylimasis?

’Anna!!!’

Aš Tave myliu, mano mielas Draco...

Ryškiai žydros akys žvelgė į pilkas.
Žmonių aplink mus buvo pakankamai ir ore jautėsi nuostaba.
‘Anna..?‘ Iš jo burnos pasigirdo mano vardas. Man patiko kai jis tardavo mano vardą... Toks kvailas dalykas privertė mane jį pamilti...

Jo rankos apsivijo mane. Aš jaučiau jo skausmą.

Mano akys surado mėlynas, tas pačias kurios bandė mane nudėti, pilnas nuostabos ir susižavėjimo. Susižavėjimas, tarsi būčiau antžmogis, kuris Jam padės laimėti šitą karą. Piktas ir niekingas susižavėjimas mano sugebėjimu. Galėjau girdėti ką jo akys manęs klausia: KAIP, po velnių, kaip tu sugebėjai išgyventi?

Nejučiamai ant mano lūpų atsirado šypsena. Žiauri, bejausmė šypsena, tarsi pašiepianti Jį.

‘Net Avada Kedavra nenužudys to, ką mes turime.‘

Tai buvo lyg iššūkis, mestas, kad Jis pakartotų tai ką padarė prieš kelias minutes. Iššūkis, kad bandytų nudėti mane dar kartą. Iššūkis, kurios Tamsos Valdovas niekada nebandys vykdyt...

~~~~~~~`````~~~~~~~

Per 30 minučių parašytas rašinys. Pagavo įkvėpimas besėdint namie kai kamavo didžiuliai kosulio priepuoliai ir labai skaudėjo gerklę.

Nors esu didelė Hario Poterio fanatikė, negaliu sakyt, kad kaip TIKRA fanė esu perskaičiusi nors vieną knygą. Aišku, skaičiau pusę I-osios dalies, bet tada man buvo 10 metų ir ji manęs visiškai nesudomino, taigi galima skaityt, kad neskaičiau net tos knygos. Dabar, tikriausiai būtų visai kitaip. Augant, pasikeitė mano požiūris į aplinkinį pasaulį, taigi yra galimybė jog dabar pasiėmus Hario Poterio knygą ji mane sudomintų ir aš kaip maža mergaitė (Na, kaip ta maža mergaitė, kuri tiesiog gyvena Hariu Poteriu) tupėčiau prie savo stalo, įjungusi stalinę lempą, 3-ią nakties ir skaityčiau tą knygą lyg kokį laišką nuo Kalėdų Senelio...

Viskas keičiasi. Kas man nepatiko, dabar mane traukia ir netgi labai domina. Tai kas ankščiau atrodė tik paprastas blogiukas HP filme, dabar man vos ne koks didvyris. Kaip sakiau Ami: Tai vos ne koks nesveikas fetišas... Taigi... Negaliu sulaukt kol pamatysiu Hario Poterio 7-ą dalį.!!

Thank You

Nevykęs anglų eilėraštis.


The beating of our hearts,
High in the sky where the stars shine,
Across the Earth where everyone walks,
Now look here as we fly.
Kiss their lips as you are asleep,
You can't scream if you are in a dream.
One night it will be the two of us,
Upon this Earth there will only be love.