Internautai

J: Širdutė ♥

M: Už ką?

J: Tu man patinki, už tai, kad nepalieki manęs. Netgi kai aš nerašau ar daug nešneku, tu vistiek čia. Taigi, ačiū. Žmogau, aš turiu žinot tavo vardą.

Mano mėlynai-žalios akys žvelgė su nuostaba į kompiuterio ekraną. Ranka perbraukiau per savo plaukus ir suraukiau antakius.

Ar galima tikėti žmogumi, kurio tu visai nepažįsti ir nei karto jo nematei, nors jis tau sako tokius dalykus, kurie priverčia pasijausti reikalinga?

Pervertusi akis giliai atsikvėpiau.

‘Ar tu juokauji, ar kalbi rimtai?‘ Pirštai sušoko greitą šokį per klaviatūrą.

Atsistojau nuo kėdės ir nužingsniavau prie veidrodžio. Atgal į mane žiūrėjo mano atvaizdas. Man 17. nors galėtum duot 15. Plaukai nudažyti, bet tai aiškiai matosi, nes 3 mėnesius nebuvau pas kirpėją. Mano veidą puošia akiniai, kurių aš taip norėjau prieš metus, o dabar aš tenoriu juos iškeist į linzes. Nesakau, kad akiniai yra blogai, tiesiog, su linzėm būtų patogiau...

Nusiimu akinius ir pažvelgiu į savo akis. Taip niekad ir nesupratau kokia jų spalva: ar mėlynai-žalia, ar tiesiog žalia, ar dar kokia spalva, kurios nesugebu įvardint.

Pasigirsta duslus ‘pop‘ ir aš, užsidėjus akinius, nuslinkstu į savo kėdę. Žybsi J atsakymas.

‘Aš rimtai. Labai rimtai.‘

Ką turėčiau atsakyt? Noriu tikėti, bet tuo pačiu žinau, kad negaliu. Juk ten gali būti ne tas žmogus, kuris pavaizduotas nuotraukoje. Velniai žino, kas sėdi kitoje ekrano pusėje...

‘Net nežinau kaip turėčiau jaustis šiuo metu... Pirmas kartas kai žmogus man pasakė tokius dalykus...‘

Pasižiūriu pro langą. Saulės jau seniai nemačiau. Norėčiau, kad ji šviestų šiuo metu. Galbūt iš jos susilaukčiau bent šiokio tokio palaikymo..?

‘Heh... Aš tikrai rimtai. Ir man truputį liūdna. Norėčiau, kad tu nebūtum UK, o būtum šalia manęs.‘

Įsikandu sau į lūpą. Negyvenu UK, tai buvo tik priedanga, kad nesikabinėtų visokios idiotės iš Lietuvos.

‘Kas nutiko?‘

Neparašau, kad negyvenu UK, tiesiog paklausiu kas jam blogai. Prakeiktas jaudulys, kad žmogui blogai. Noriu padėt...

‘Nieko... Tik realybė.‘

Šypteliu.

‘Užknisa. Ir beje, aš truputėlį toliau nei UK...‘

Bijau, kad mano pašnekovas mes pokalbį ir daugiau niekad neberašys. Nenoriu to. Ilgai stengiaus jį prakalbint. Jei dabar nustos su manim šnekėt, aš neturėsiu daugiau ką čia veikt.

‘Man nerūpi iš kur tu. Aš tiesiog noriu žmogaus su jausmais, o ne kokio daikto. Koks tavo vardas? Maniškis yra K.‘

Pasižiūriu į klaviatūrą, o tada į ekraną.

Gal aš sapnuoju?

‘Aš čia.‘ Parašau ir tada rašau toliau.

‘Aš esu M. Jetau, kaip nekenčiu savo vardo... Be to, malonu susipažint, K.‘

Jaučiu kas bus toliau. Pasipils įžeidimai, kad vardas šlykštus ir idiotiškas.

‘Jis unikalus.‘

Sumirksiu akimis. Aš tikrai sapnuoju.

‘Galbūt... Nagi, papasakok apie save.‘

Atsikvėpiu ir vėl pasižiūriu pro langą.

Ko galiu tikėtis iš viso šito? Nei daug, nei mažai. Galiu tikėtis, kad jis tikras, bet negaliu tikėtis, kad likimas leis mums susitikt.

Giliai atsikvėpiu ir pirštai perskrenda per klaviatūrą.

‘Man reikia draugo.‘

Atsakymas ateina greičiau nei tikėjaus.

‘Man taip pat.‘

Šypteliu sau.

Ar būt naiviai, ar tiesiog sustot ir nebendraut su juo?

Perbraukiu ranką per plaukus ir leidžiu pirštams sušokt lėtą tango per klaviatūrą.

‘Būnam draugais.‘

Išsiunčiu ir laukiu atsakymo. Kas žino, galbūt nebus taip blogai susirast vieną „draugą“ internete? Tereikia nepamiršt, kad nieko nebus ir naiviai nesitikėt nieko gero. Mes tiesiog du skirtingi individai, gyvenantys skirtingose pasaulio pusėse, žinantys, kad ir kas bebūtų kitoje ekrano pusėje arba mus išklausys, arba mumis pasinaudos...