Drive It Like you Stole it. {4}

4 dalis

Kažkas išėjo iš kavinės ir aš tikėjausi, kad tai buvo ne Devonas.

‘Sveika, Peiton.‘ Pasižiūrėjau į Tomą.

‘Sveikas.‘ Pasižiūrėjau į tamsą.

Akies krašteliu pamačiau, kad Tomas išsitraukė cigaretę iš suglamžyto pakelio.

‘Nori? Atkišo apdorotą pakelį.

Sulinksėjau galva ir pagriebiau cigaretę. Tomas ją pridegė ir tada prisidegė sau.

Įtraukiau dūmą. Į galvą atėjo prisiminimas, kaip draugė mokino mane rūkyt. Šyptelėjau.

„Žiūrėk... Įtrauk dūmą, o tada įtrauk į plaučius. Tiesiog, įsivaizduok, kad Tavo mama atėjo ir Tu išsigandai.“

‘Kas Tave neramina?‘ Tomas staiga paklausė, neatitraukdamas cigaretės nuo lūpų.

Trūktelėjau pečiais.

‘Devonas užknisa. Kad ir ką bedaryčiau Jis vis prie manęs kabinėjasi. Jis man yra niekas, tai tegul atsiknisa.‘ Susiraukiau įtraukdama dūmą.

Tomas tyliai nusijuokė.

‘Toks Jo būdas. Jis negalėtų funkcionuoti, jei prie ko nors neprisikabintų.‘

Perverčiau akis.

‘Ne. Jis funkcionuoja, kai žino, kad gadina man gyvenimą.‘ Sumurmėjau įtraukdama dūmą.

Tomas šyptelėjo.

‘Jis nelinki blogo. Mes visi Jam esame šeima.‘

Įtraukiau kelis dūmus.

‘Jūs esate šeima. Aš ne prie ko.‘

Tomas baigė savo cigaretę ir ją išmetė. Man buvo likę daugiau nei pusė.

‘Ne, Tu irgi esi šeima.‘ Tomas būtų kalbėjęs toliau, bet laukan išėjo Devonas ir pamatęs cigaretę mano rankoje aiškiai supyko.

‘Mesk cigaretę.‘ Piktai pareiškė.

Tyčia įtraukiau ilgą dūmą.

‘Kas Tu man? Mama? Tėtis? Kad klausyčiau..?‘ Paklausiau.

Devonas stebėjo cigaretę.

‘Staigiai. Meti cigaretę.‘

Įtraukiau dūmą.

‘Paklausiau... Kas Tu man, kad aš Tavęs klausyčiau?‘

Devonas aiškiai pervertė akis.

‘Draugas. O draugų patarimų -..‘

‘Ne. Tu man nesi draugas.‘ Įtraukiau dar vieną dūmą, o Devonas susiraukė.

‘Neišsidirbinėk, Peiton.‘

‘Neaiškink.‘

Vienas kitą žudėm savo žvilgsniais.

Iš kavinės išėjo visi kiti.

‘Peiton... Mesk cigaretę.‘ Įtraukiau dūmą neklausydama Devono.

Buvo tylu.

‘Man įdomu... Ar Tavo tėvai žinojo kokia auga jų dukra..?‘

Išsiplėtė mano akys. Jis kirto žemiau linijos...

‘Užsičiaupk, Ožy.‘ Sušnypščiau.

‘Ne, neužsičiaupsiu. Nejaugi Tavo tėvai nežinojo kokią pasikėlusią kalę augina?‘

Mirtina tyla.

Lėtai pakilau nuo suoliuko, numečiau ant žemės cigaretę ir užgesinau su savo batu. Tada pasižiūrėjau į Devoną.

‘Gera mergaitė...‘ Jam nutilus iš visų jėgų suvariau savo dešinės rankos kumštį į jo snukį. Kaip aš tikėjausi, kad šitam gaidžiui atkabinau žandikaulį...

‘Dar kartą paminėk mano tėvus ir aš prisiekiu viskuo, kad nudėsiu tave. Nejuokauju, Ožy. Aš tikrai nejuokauju.‘

Devonas žiūrėjo į mane nustebęs ir besilaikydamas už savo veido. Atrodė, kad pagaliau Jis suprato jog nejuokauju.

‘Peiton...‘ Devonas pradėjo.

‘Tylėk.‘ Iškvošiau.

Tylu. Taip, lyg galėtum tą tylą perpjauti...

Pajudėjau link mašinos.

Akys buvo pilnos ašarų.

Kodėl vietoj mano tėvų negalėjau mirti aš..?

Drive It Like you Stole it. {3}

3 dalis

Pramerkiau akis viduryje nakties. Mano širdis stipriai daužėsi tarp mano šonkaulių. Kvėpavau taip, lyg būčiau nubėgus maratoną.

‘Labas rytas, Peiton.‘ Pasižiūrėjau į Aleką.

‘Dabar naktis.‘ Sumurmėjau ir pabandžiau pasiražyti. Rankas skaudėjo nežmoniškai.

‘Eime į kavinę, Peiton.‘

Tik dabar pastebėjau, kad sedėjau mūsų mikro-sutobusiuke.

Lėtai išsikabarojau iš galinės sėdynės.

‘Kaip Tavo rankos?‘ Alekas paklausė, kai išlipom iš mašinos.

‘Skauda.‘

‘Tu tik atsargiai. Stiklai buvo gan giliai sulindę.‘

Pasižiūrėjau į Aleką. Mažas kavinukės apšvietimas nesuteikė man jokios pagalbos besistengiant pasižiūrėt į jo akis. Susiraukiau ir pasukau savo galvą į šoną.

‘Ačiū...‘ Sumurmėjau.

Akies krašteliu mačiau, kaip Alekas pasisuko į mane nustebęs.

‘Nedėkok man. Nika su Nana Tave sutvarkė.‘ Jo šypsena buvo užkrėčiama.

Šyptelėjau.

‘Bet Tu laukei kol aš atsikelsiu.‘

Jei ne tamsa, būčiau pamačius, kaip Aleko skruostai nuraudo.

‘Tiesiog eime...‘

Šyptelėjau sau, kai supratau, kad sugėdinau jį.

‘Iš kur jūs šitą skylę ištraukėt..?‘ Lėtai paklausiau, kai pamačiau nutręšusią kavinukę.

Alekas nusijuokė.

‘Ei... Čia kepa fantastiškus mėsainius.‘

Nusijuokiau.

‘Mėsainius? Tik tokį maistą ir tevalgot..?‘

Alekas nusišypsšojo.

Graži šypsena.

‘Pagyvensi, tai pamatysi.‘

Perverčiau akis ir mes įėjome į kavinukę.

‘Pažiūrėkit, kas pagaliau sugalvojo atsibusti.‘ Iškart išgirdau Devoną, t.y. „Kaką“.

‘Devonai...‘ Sučiulbėjau, kuo saldesniu balseliu.

Tas „kaka“ pasižiūrėjo į mane nustebusiu žvilgsniu.

‘Pagriebk mane antrą kartą, tai prieš suvarant kulką į Tavo tarpuakį, aš Tave iškastruosiu.‘ Su tuo, atsisėdau į Jo vietą.

Devonas išsidrėbė šalia manęs su kvaila mina veide.

‘Pažadu... Mėgausiuos.‘ Jis man mirktelėjo.

Idiotas...

Prie mūsų prisistatė padavėja. Visa „graži“, „seksuali“ ir pasiruošusi gauti kažkurį iš prie stalo sėdinčių vaikinų. Kaip jai nepasisekė... Visi žiūrėjo į visas puses tik ne į ją. Išskyrus Devoną...

‘Nespoksok. Ji turi ŽIV.‘ Išsišiepiau kaip idiotė, kai Devonas vožė savo galvą į stalą.

‘Labas vakaras. Aš esu Liusė. Ar žinote ką norėtumėte užsisakyti?‘ Ji išmetė šypseną, kuri turėjo sužavėti vaikinus. Gaila...

‘Devyni mėsainiai ir devynios kolos.‘ Nika greitai atsakė.

Padavėja atrodė taip, lyg būtų atsitrenkusi į sieną.

‘Gerai...‘ Ji nieko daugiau neklausė. Tiesiog lėtai nuėjo į virtuvę.

Nesistebėjau. Šita grupė turėjo keistą įprotį: Ketvirtadieniais valgyt mėsainius. Kietai, ane?

Visi pradėjo šnekučiuotis, o aš nuleidau savo galvą ir įsitebeilijau į savo subintuotas rankas.

Jas labai skaudėjo.

Giliai atsikvėpiau, kai supratau, kad buvau kalta dėl savo žaizdų.

‘Zuikeli, valgyk. Laukia ilgas kelias bei sunkus darbas.‘ Devono balsas nutraukė mano mintis. Jetau, tas „Kaka“ per daug pasikėlęs.

‘Užsičiaupk.‘ Sumurmėjau ir pradėjau doroti mėsainį, kuris gulėjo priešais mane. Jis buvo nuostabus.

Visi kalbėjo tarpusavyje. Apie kažkokį vaiduoklį kurį sumedžiojo prieš metus..?

‘Ko nekalbi, zuikeli..?‘

Lėkštė buvo tuščia, taigi pabaigiau savo kolą ir lėtai pakilau nuo stalo.

‘Ačiū už vakarienę.‘ Sumurmėjau ir pradėjau eiti link išėjimo.

Stalas buvo tylus. Jaučiau kaip kiekvienas degina skylę mano galvoje.

‘Ką padarei, Devonai?‘ Išgirdau Nanos balsą.

Devonas kažką sumurmėjo, bet negirdėjau, nes išėjau į lauką ir išsidrėbiau ant suoliuko.

Drive It Like you Stole it. {2}

2 dalis

Vaiduoklių medžiotojai nėra paprasti žmonės. Jie turi paranormalius gebėjimus. Ne, jie nėra X-menai. Tiesiog, labiau patobulėję negu paprasti žmonės.

Taigi aš, Peiton, turiu tų gebėjimų. (Kiekvienas jų turime po skirtingą skaičių.) Nesakysiu kokie yra manieji. Tiesiog sužinosite istorijai besivystant.

Taigi... Skridau į tą prakeiktą sieną. Teks pasinaudot gebėjimais, kad išnešt savo sveiką pasturgalį.

Laikas suletėjo. Ore apsisukau ir nusileidau ant sienos, lyg ant grindų. Kadangi negaliu paveikti žemės traukos, tai nušokau ant žemės ir šyptelėjau tam seniui. Šis buvo įsiutęs.

Negaišdama laiko pasileidau bėgti.

Nešiau kudašių, kaip nežinia kas. Ant vieno posūkio vos nenunešiau riterio šarvų.

Už mano nugaros girdėjosi to senio urzgimas.

‘Nika! Nana! Padėkit!‘ Suklykiau, pasukdama ir išbėgdama į trumpą koridorių. Kitame gale matėsi pagrindinių laiptų turėklai. Buvo du pasirinkimai: mirti nusiridenant nuo laiptų arba šokt per turėklus ir tėkštis į žemę. Ei! Bent abiejais atvejais nemirsiu nuo vaiduoklio rankos.

Pasirinkau variantą nr. 2.

Priverčiau save bėgti greičiau. Paskutinės sekundės artėjant prie turėklų buvo fantastiškos.

‘Peiton?‘ Išgirdau Devono balsą.

Buvo nesvarbu. Pasiekiau turėklus, užšokau ant jų ir iš visų jėgų atsispyriau.

‘Peiton, tu idiote! Ką darai?‘

Ištiesus rankas siekiau to idiotiško sietuvo, nusagstyto netikrų deimantų.

Buvo likę tik keli milimetrai, kai tas senis suurzgė prie mano ausies. Pajaučiau stiprų smūgį į mano šoną ir, kad ir kaip bebūtų keista, buvau VĖL paleista skristi.

Deja Vu! Suknistas, sumautas, prakeiktas DÉJÀ VU!

Taigi, nežinau kaip, bet tėškiausi į kažkokias tai stiklines duris, visiškai jas sudaužydama. O tada tėškiausi į žemę.

Karčiai nusikvatojau, nors skausmas buvo nepakeliamas.

Išgirdau to senio urzgimą ir pažiūrėjau į jį. Jis stebėjo mane, tarsi tikėdamasis, kad aš pastipsiu nuo jo žvilgsnio.

Nuaidėjo šūvis ir senukas dingo baltoje šviesoje.

’Peiton..? Ar Tau viskas gerai..?’ Prie manęs atsirado Nana, kol aš lėtai kėliausi nuo žemės.

’Ne, žinok... Mane ką tik užsivijo įsiutęs senio vaiduoklis. Vos mirtinai manęs neuždaužė, bet sugebėjo paleist į stiklines duris. Man skauda visą kūną. Taigi, taip. Viskas yra fantastiška.’ Sumurmėjau šlubčiodama iš kambario.

Visi stebėjo mane.

‘Ko čia spoksot?’ Sušnypščiau piktai.

Devonas nusikvatojo.

‘Užsičiaupk, šunsnuki, jei ne Tu, būčiau jau seniai tą senį nudėjus.’

Devonas šyptelėjo ir parodė mano pistoletą.

‘Ne aš jį palikau kambaryje ir išėjau pasivaikščiot po namus, kur siautėjo pasiutęs vaiduoklis.‘ Jis vis dar šypsojosi, kai pagriebiau pistoletą iš jo rankų.

‘Tylėk.‘ Sušnypščiau.

Kažkas uždėjo ranką ant mano peties ir aš susiraukiau iš skausmo.

‘Peiton... Tu kraujuoji.‘ Alekas liūdnai nusišypsojo.

Lėtai apsisukau ir pradėjau šlubčioti link mūsų kambario.

‘Dėjau...‘

Visi pradėjo juoktis.

‘Ką dėjai?‘ Devonas iškosėjo.

Atsisukau ir su „meilia“ šypsena atsakiau.

‘Kulką į Tavo tarpuakį.‘

Visi nutilo ir stebėjo mane, bei Devoną, kuris priėjo prie manęs.

‘Teks tai kulkai palaukt, nes dabar reikia Tave sutvarkyt.‘ Ir su tuo Jis persimetė mane per savo petį.

Visi pradėjo kikenti, tarsi Jis, atsiprašau, bet į šį padarą net neverta kreiptis „Jis“. Tiesiog kreipsiuos nuo šiol... Kaka.

Taigi, visi juokėsi tarsi šis „Kaka“ būtų kažkos juokdarys. Jis nebuvo juokingas. Tiesiog grynas idiotas.

Turėjau kovot, kad mane paleistų, bet supratau, kad esu per daug pavargus. Tai tiesiog užsimerkiau ir leidau miegui mane užvaldyti.

Drive It Like you Stole it. {1}

1 dalis

Susiraukiau, beeidama pro šitų rūmų blausius koridorius. Čia buvo nemalonu. Kur tik beeitum, šalta, oras slogus...

Atsikvėpiau.

Prieš keletą minučių susipykau su savo komanda. Vien tik todėl, kad aš buvau naujokė, nereiškė jog nesugebu apsisaugoti.

Susiraukiau.

Aš nesu mažas vaikas. Jie atsirado mano gyvenime tik prieš pusantros savaitės, o prieš tai man nereikėjo jų, kad susitvarkyčiau su užduotimis. Nereiktų ir dabar, jei ne mano prakeikti tėvai su jų mirties prašymu. Kas gali taip pasielgti? Paprašyti savo dukros atiduoti savo gyvenimą kažkokiems suknistiems vaiduoklų medžiotojams..?

Nekenčiu jų, bet iš pagarbos sutikau su jų prašymu ir dabar labai gailiuosi.

Suspaudžiau kumščius.

‘Nudėsiu Devoną... Po to visus likusius... Galbūt Niką ir Naną paliksiu... Bet tada reikš, kad turėsiu ir Kodį su Tomu palikt gyvus...‘ Piktai atsikvėpiau.

Manęs geriau nepykdyt. Esu tikra tiksinti bomba.

Vėl, giliai atsikvėpiau.

Nenustebau, kai prieš mane pasirodė šaltas, mano išleistas oras. Nenustebau, kai temperatūra aiškiai sumažėjo. Manęs, tai nestebino nes buvau prie viso šito jau pripratusi.

Visi šie reiškiniai reiškė, kad netoliese yra vaiduoklis. Piktas, įsiutęs, norintis mane nudėti - vaiduoklis...

Ėjau koridoriumi lyg niekur nieko. Turėjau išlikt rami ir budri.

Sutrūkčiojo mano dešinys antakis, kai supratau, kad neturiu savo pistoleto.

‘Idiotas...‘ Sumurmėjau, pagreitindama savo žingsnį.

Vaiduoklis mane vijosi, nes darėsi vis šalčiau ir šalčiau.

Staiga, pajaučiau, kaip nematoma jėga pagriebė mane ir sviedė atgal. Atrodė, kad skrendu, kol nepadariau kontakto su siena.

‘Prakeiktas seni...‘ Iškvošiau, pakeldama savo akis į senolio permatomą figūrą.

Susipažinkite... Šis vyrukas buvo maniakas. Nužudė apie 30 žmonių. Žiauriausiais būdais kokiais tik galite įsivaizduoti. Nei karto Jo ranka nesuvirpėjo žudant. Nesuvirpės ir žudant mane.

Išsišiepiau. Net mirties akivaizdoje sugebu įžvelgti kažką juokingo. Kokia aš juokdarė...

Senis piktai suurzgė ir aš buvau VĖL paleista skristi per ilgą koridorių.

Stebėjau Jo maniakišką šypseną, kuri didėjo su kiekviena mili-sekunde, kol aš neišvengiamai artėjau prie susidūrimo su kita siena.

Manot dabar turėčiau atsisveikint su Pasauliu? Atsiprašyt visų, bei padėkot, kad Jie buvo mano gyvenime?

Na jau ne!