4 dalis
Kažkas išėjo iš kavinės ir aš tikėjausi, kad tai buvo ne Devonas.
‘Sveika, Peiton.‘ Pasižiūrėjau į Tomą.
‘Sveikas.‘ Pasižiūrėjau į tamsą.
Akies krašteliu pamačiau, kad Tomas išsitraukė cigaretę iš suglamžyto pakelio.
‘Nori? Atkišo apdorotą pakelį.
Sulinksėjau galva ir pagriebiau cigaretę. Tomas ją pridegė ir tada prisidegė sau.
Įtraukiau dūmą. Į galvą atėjo prisiminimas, kaip draugė mokino mane rūkyt. Šyptelėjau.
„Žiūrėk... Įtrauk dūmą, o tada įtrauk į plaučius. Tiesiog, įsivaizduok, kad Tavo mama atėjo ir Tu išsigandai.“
‘Kas Tave neramina?‘ Tomas staiga paklausė, neatitraukdamas cigaretės nuo lūpų.
Trūktelėjau pečiais.
‘Devonas užknisa. Kad ir ką bedaryčiau Jis vis prie manęs kabinėjasi. Jis man yra niekas, tai tegul atsiknisa.‘ Susiraukiau įtraukdama dūmą.
Tomas tyliai nusijuokė.
‘Toks Jo būdas. Jis negalėtų funkcionuoti, jei prie ko nors neprisikabintų.‘
Perverčiau akis.
‘Ne. Jis funkcionuoja, kai žino, kad gadina man gyvenimą.‘ Sumurmėjau įtraukdama dūmą.
Tomas šyptelėjo.
‘Jis nelinki blogo. Mes visi Jam esame šeima.‘
Įtraukiau kelis dūmus.
‘Jūs esate šeima. Aš ne prie ko.‘
Tomas baigė savo cigaretę ir ją išmetė. Man buvo likę daugiau nei pusė.
‘Ne, Tu irgi esi šeima.‘ Tomas būtų kalbėjęs toliau, bet laukan išėjo Devonas ir pamatęs cigaretę mano rankoje aiškiai supyko.
‘Mesk cigaretę.‘ Piktai pareiškė.
Tyčia įtraukiau ilgą dūmą.
‘Kas Tu man? Mama? Tėtis? Kad klausyčiau..?‘ Paklausiau.
Devonas stebėjo cigaretę.
‘Staigiai. Meti cigaretę.‘
Įtraukiau dūmą.
‘Paklausiau... Kas Tu man, kad aš Tavęs klausyčiau?‘
Devonas aiškiai pervertė akis.
‘Draugas. O draugų patarimų -..‘
‘Ne. Tu man nesi draugas.‘ Įtraukiau dar vieną dūmą, o Devonas susiraukė.
‘Neišsidirbinėk, Peiton.‘
‘Neaiškink.‘
Vienas kitą žudėm savo žvilgsniais.
Iš kavinės išėjo visi kiti.
‘Peiton... Mesk cigaretę.‘ Įtraukiau dūmą neklausydama Devono.
Buvo tylu.
‘Man įdomu... Ar Tavo tėvai žinojo kokia auga jų dukra..?‘
Išsiplėtė mano akys. Jis kirto žemiau linijos...
‘Užsičiaupk, Ožy.‘ Sušnypščiau.
‘Ne, neužsičiaupsiu. Nejaugi Tavo tėvai nežinojo kokią pasikėlusią kalę augina?‘
Mirtina tyla.
Lėtai pakilau nuo suoliuko, numečiau ant žemės cigaretę ir užgesinau su savo batu. Tada pasižiūrėjau į Devoną.
‘Gera mergaitė...‘ Jam nutilus iš visų jėgų suvariau savo dešinės rankos kumštį į jo snukį. Kaip aš tikėjausi, kad šitam gaidžiui atkabinau žandikaulį...
‘Dar kartą paminėk mano tėvus ir aš prisiekiu viskuo, kad nudėsiu tave. Nejuokauju, Ožy. Aš tikrai nejuokauju.‘
Devonas žiūrėjo į mane nustebęs ir besilaikydamas už savo veido. Atrodė, kad pagaliau Jis suprato jog nejuokauju.
‘Peiton...‘ Devonas pradėjo.
‘Tylėk.‘ Iškvošiau.
Tylu. Taip, lyg galėtum tą tylą perpjauti...
Pajudėjau link mašinos.
Akys buvo pilnos ašarų.
Kodėl vietoj mano tėvų negalėjau mirti aš..?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą