1 dalis
Susiraukiau, beeidama pro šitų rūmų blausius koridorius. Čia buvo nemalonu. Kur tik beeitum, šalta, oras slogus...
Atsikvėpiau.
Prieš keletą minučių susipykau su savo komanda. Vien tik todėl, kad aš buvau naujokė, nereiškė jog nesugebu apsisaugoti.
Susiraukiau.
Aš nesu mažas vaikas. Jie atsirado mano gyvenime tik prieš pusantros savaitės, o prieš tai man nereikėjo jų, kad susitvarkyčiau su užduotimis. Nereiktų ir dabar, jei ne mano prakeikti tėvai su jų mirties prašymu. Kas gali taip pasielgti? Paprašyti savo dukros atiduoti savo gyvenimą kažkokiems suknistiems vaiduoklų medžiotojams..?
Nekenčiu jų, bet iš pagarbos sutikau su jų prašymu ir dabar labai gailiuosi.
Suspaudžiau kumščius.
‘Nudėsiu Devoną... Po to visus likusius... Galbūt Niką ir Naną paliksiu... Bet tada reikš, kad turėsiu ir Kodį su Tomu palikt gyvus...‘ Piktai atsikvėpiau.
Manęs geriau nepykdyt. Esu tikra tiksinti bomba.
Vėl, giliai atsikvėpiau.
Nenustebau, kai prieš mane pasirodė šaltas, mano išleistas oras. Nenustebau, kai temperatūra aiškiai sumažėjo. Manęs, tai nestebino nes buvau prie viso šito jau pripratusi.
Visi šie reiškiniai reiškė, kad netoliese yra vaiduoklis. Piktas, įsiutęs, norintis mane nudėti - vaiduoklis...
Ėjau koridoriumi lyg niekur nieko. Turėjau išlikt rami ir budri.
Sutrūkčiojo mano dešinys antakis, kai supratau, kad neturiu savo pistoleto.
‘Idiotas...‘ Sumurmėjau, pagreitindama savo žingsnį.
Vaiduoklis mane vijosi, nes darėsi vis šalčiau ir šalčiau.
Staiga, pajaučiau, kaip nematoma jėga pagriebė mane ir sviedė atgal. Atrodė, kad skrendu, kol nepadariau kontakto su siena.
‘Prakeiktas seni...‘ Iškvošiau, pakeldama savo akis į senolio permatomą figūrą.
Susipažinkite... Šis vyrukas buvo maniakas. Nužudė apie 30 žmonių. Žiauriausiais būdais kokiais tik galite įsivaizduoti. Nei karto Jo ranka nesuvirpėjo žudant. Nesuvirpės ir žudant mane.
Išsišiepiau. Net mirties akivaizdoje sugebu įžvelgti kažką juokingo. Kokia aš juokdarė...
Senis piktai suurzgė ir aš buvau VĖL paleista skristi per ilgą koridorių.
Stebėjau Jo maniakišką šypseną, kuri didėjo su kiekviena mili-sekunde, kol aš neišvengiamai artėjau prie susidūrimo su kita siena.
Manot dabar turėčiau atsisveikint su Pasauliu? Atsiprašyt visų, bei padėkot, kad Jie buvo mano gyvenime?
Na jau ne!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą