Fire

Viskas prasidėjo nuo paprastos dienos.
Atsikėliau anksti ryte ir ruošiausi kuo greičiau palikti namus. Negalėjau pakęsti sėdėjimo namie savaitgalį ir dar ypač su mama. Dažniausiai ji versdavo mane tvarkyt namus, o to aš nekenčiau. Jei būčiau galėjus, tai būčiau sudeginus visus tvarkymo reikmenis...
Užsimečiau savo mėgstamiausius džinsus ir pirmą pasitaikiusią palaidinę. Nukeliavau į vonią ir iššveičiau dantis, bei iššukavau plaukus.
Grįžau į kambarį, pagriebiau savo rankinę ir tyliai ištipenau iš namų.
Buvau įsitikinus, kad mama miega ir dar ilgai miegos.
Pajudėjau gatve link stotelės. Neturėjau jokio tikslo, bet tikėjausi, kad ką nors sugalvosiu bekeliaujant į miestą.
Įsijungiau savo patikimą iPod‘ą ir paleidau Kasabian – Fire. Skrandis išleido keistą garsą ir aš nusikikenau. Buvau nevalgius nuo vakar pietų...
Nepastebėjau, kai atsiradau stotelėje ir iškart prieš mane išdygo troleibusas. Nieko negalvodama įžengiau vidun. Keli žmonės, kurie okupavo kelias troleibuso vietas, metė pasibjaurėjusius žvilgsnius į mane, bet aš juos ignoravau. Man nerūpėjo, ką kiti galvoja apie mane.
Kelionė iki miesto buvo nuobodi ir priminė kažkokią rutiną. Tas erzino mane labiausiai.
Išlipau iš troleibuso ir pajudėjau gatve link perėjos. Žinojau, kur praleisiu šiek tiek laiko: prie mano mėgstamiausio fontano. Maža dalelė manęs tikėjosi sutikti Karolį, kuris gyveno visai netoli to fontano... Nejučiomis, šyptelėjau sau. Buvau tarsi maža mergaitė. Nesvarbu, kad šansų nebuvo, nes jis turėjo merginą, bet pasvajot juk galėjau. Plius, jis visada buvo su manim draugiškas. Gal todėl, kad žinojo, jog man patinka..?
Numečiau savo rankinę sau po kojomis ir atsisėdau ant fontano krašto. Saulė plieskė į pakaušį ir aš truputėlį pasigailėjau, kad neturiu kepurės. Atsikvėpiau ir pasižiūrėjau į dangų.
‘Atsibusk...‘ Pašokau vietoje ir apsidairiau. Balsas buvo toks garsus, atrodo, buvo visai šalia... Tik tuo momentu suvokiau, jog mano iPod‘as vis dar buvo įjungtas, o išgirsti balsą tokiu garsumu... Jis turėjo nebent būti mano galvoje.
Krenkštelėjau sau.
‘Mhm, ko tik aš neišsigalvoju...‘ Sumurmėjau sau ir vėl pasižiūrėjau į dangų.
‘Aš žinau, kad mane girdi. Atsibusk, Anna. Atsibusk dabar.‘ Mano akys išsiplėtė ir aš nesuvokiau, kas vyksta. Išjungiau iPod‘ą ir sugrūdau į rankinę.
‘Jau pradedu girdėti balsus...‘ Tyliai pareiškiau.
‘Jie tikri, Anna.‘ Sustingau vietoje, kai išgirdau balsą už manęs. Pašokau nuo fontano krašto ir pasižiūrėjau į pažįstamą veidą.
‘Martynai..?‘ Suraukiau antakius, stebėdama jį ir galvodama, ką jis veikia fontane.
‘Ką tu čia veiki? Ir kodėl tu fontane?‘ Žengiau žingsnį link jo, bet jis staigiai pakėlė rankas, o su tuo mostu pakilo ir fontano vanduo.
Mano akys išsiplėtė ir nebegalėjau pajudėt. Pasirodė, kad sapnuoju, bet kažkas vertė tuo abejoti.
‘Kas vyksta?‘ Sugebėjau iškosėti.
Martynas šlykščiai išsišiepė ir žengė žingsnį.
‘Greitai sužinosi, Anna.‘
Net nespėjau sureaguoti, kai jis į mane paleido visą fontano vandenį. Stebėjausi, kad vanduo mane nunešė į kažkurią aikštės vietą. Skaudžiai nusileidau ant laiptų, viso to procese skaudžiai trenkdama galva į laiptus.
Pasukau galvą, kad pasižiūrėti ar Martynas vis dar ten. Pastebėjau, kad be jo, dar buvo atsiradę keli žmonės. Pasidarė sunku matyti. Sumirksėjau, bandydama atpažinti naujus atvykėlius. Atrodė, kad žinau juos, bet nebuvau visiškai tikra.
‘Anna!‘ Balsas buvo gerai žinomas, bet protas nebeleido galvoti. Staiga, atsiradau juodoj bedugnėj.

So simple, yet so powerful...

Savižudės kronikos - Boys will be boys

Buvo sunku laikyti mano akis kuo toliau nuo Annos. Vis pastebėdavau, kad stebiu ją. Stengiausi, kad ji to nepastebėtų, bet man sunkiai sekėsi. Ji vis pagaudavo mano žvilgsnį. Tada nusišypsodavo ir vėl nusisukdavo. Laikas ėjo, o aš vis labiau norėjau jai pasakyt kiek daug ji man reiškia. Nesvarbu, kad labai gerai nepažinojome vienas kito, bet man užteko, kad ji pradėtų rūpėt labiau nei draugė. Dalinomės alumi ir mano suktomis cigaretėmis. Tik gavęs cigaretę pagalvodavau, jog tai yra netiesioginis bučinys. Po to, vis galvodavau, kas būtų jei pabučiuočiau ją..? Norėjau sužinot...
Jaučiausi keistai, kai kartu važiavome dviračiu. Ji laikėsi už manęs. Tai vertė mane eit iš proto. Jaudinausi, kad nenutiktų nelaimė. Nebūčiau sau atleidęs, jei ji būtų susižeidus.
Galų gale, kai penkiese stovėjom stotelėje ir laukėm, kol atvažiuos autobusas, geriau įsižiūrėjau į Anną. Dangus buvo tamsus, lijo. Ji vistiek atrodė puikiai. Atvažiavus autobusui, draugė užsimanė duoti man bučkį. Sutikau, o tada pasisukęs, nuėjau prie Annos ir pasakiau, kad ji pabučiuotų man į kitą skruostą. Dieviška.

Nusišypsojau sau, perskaičiusi to gražaus nepažįstamo įrašą. Aš jam rūpėjau, nors pati to nežinojau ir negalėjau prisiminti. Viduje buvo gera. Jaučiausi laiminga.
'Anna?' Pasižiūrėjau į nepažįstamąjį, kuris kaip tik įžengė į mano kambarį.
'Taip?' Nusišypsojau.
'Keliauk su manimi.'

Savižudės kronikos - Keep on moving

Oras buvo tarsi išsvajotosios oazės dozė. Kvėpavau, ne, šnopavau, tarsi rytojus neateis. Ranka laikiau kaklą, o nagai lindo vis giliau į odą. Atrodė, kad gerklė tuoj plyš iš skausmo. Ėjo minutės, o aš negalėjau atgauti normalaus kvėpavimo. Protas rėkė, kad plaučiai negauna pakankamo kiekio oro.
'Nusiramink. Tu gyva.'
Pašokau vietoje ir pasižiūrėjau į balso savininką. Tai buvo gan išvaizdus... Ką aš meluoju..? Tai buvo labai išvaizdus vaikinas su juodais plaukais ir tamsiomis akimis.
'Kaip jautiesi, Anna?'
Sumirksėjau akimis.
Iš kur jis žinojo mano vardą?
'Tu pažįsti mane?' Iškosėjau.
Jo veide mačiau nuostabą ir nusivylimą. Staiga, jis pasisuko ir piktai sviedė viską, kas buvo ant stalo šalia jo.
Išplėčiau akis ir persigandusi susigūžiau.
Kas vyko? Nieko nesupratau... Iš kur jis mane pažinojo?
'Nesitikėjau, kad reiks tau tai parodyt, bet štai...' Prieš mane buvo atkištas sąsiuvinys. Gan gerai apdorotas, paplėšytas, bet gerai išsilaikęs.
'Galbūt padės prisimint.'
Pasižiūrėjau į išvaizdaus vaikino veidą.
'Kas tu?'
Jis liūdnai nusišypsojo ir padėjęs sąsiuvinį man ant kelių lėtai atsitraukė link durų.
'Tavo draugas, Anna.'
Man nespėjus prasižiot, jis dingo iš kambario. Ilgai stebėjau duris, tarsi besitikėdama, kad jis grįš ir papasakos iš kur mane pažįsta, bet laikas ėjo, o jis taip ir negrįžo. Kai pagaliau apsižvalgiau po kambarį, pamačiau jog esu savo kambaryje. Susiraukiau ir pasižiūrėjau į sąsiuvinį ant savo kelių. Pasidarė įdomu, taigi atverčiau pirmą puslapį. Jį dengė gan išsiblaškęs raštas. Nejučiomis šyptelėjau.
"Net nežinau nuo ko pradėti... Tikriausiai nuo pradžių.
Daugiausiai rašysiu apie Anną, kuri yra visiškai okupavusi mano protą. Nors ir vadinamės draugais, aš žinau, kad aš jai patinku labiau nei draugas. Tai gan akivaizdu, kai labiau pagalvoji ir pasistengi pastebėti visus įvykius.
Bendraujame apytiksliai 7 mėnesius, bet draugais esame galbūt 3. Kodėl? Gan sunku paaiškinti. Neturėjome progų, kad susitikti ir bendrauti. Tekdavo internetu. Dabar, kai pagaliau randame progų, tai ir tapome draugais. Ji - miela mergina. Gaila, kad nesusivokiau anksčiau."
Perskaičiau likusią puslapio dalį, kurioje tas vaikinas išdėstė savo mintis apie mane, jo merginą ir apskritai visus jo draugus. Atrodė, kad jis tikrai mane pažįsta...
Skaičiau toliau ir radau jo pasakojimą apie vieną vasaros įvykį, prieš pat jam išvažiuojant į kitą šalį dirbti.
"Buvo penktadienis. Važiavome pas draugę pasilinksminti. Nieko ypatingo neturėjo vykti, bet kažkodėl jaučiausi keistai. Vos spėjau į autobusų stotį, kur visi buvo susirinkę. Tarp jų visų buvo ji. Ji sėdėjo ant suoliuko, o kai priartėjau pasisveikinti, ji iškart atsistojo ir mes apsikabinome. Nieko ypatingo. Šyptelėjau sau ir atsitraukęs nuo jos pasinėriau į pokalbį su draugais. Atvažiavo autobusas ir visi į jį sugūžėjome. Ji atsisėdo šalia manęs. Beveik visą kelią kalbėjomės, išskyrus tas kelias tylias pauzes, kai nebežinojome ką pasakyt. Puikiai prisimenu, kai nutilome ir aš po kiek laiko pasisukęs į ją, paklausiau: Apie ką šnekam? Anna pasisuko į mane, tyliai nusijuokė ir besišypsodama gūžtelėjo pečiais. Buvo gan sunku suvaldyt save, bet manau, kad man puikiai sekėsi..."

I felt alive

Vakar buvau laiminga ir gyva.
Gaila, kad nežinau kada vėl galėsiu taip jaustis.