Spontaniškai išpildyta svajonė

Tamsa.

Gili bedugnė. Čia, jaučiuosi kaip namie, lyg esu ten kur man skirta būti. Ne, man nereikia žmonių juk jiems aš esu tik dar vienas nematomas individas, kuris, jų nuomone, turėtų dingti, išnykti ir niekada daugiau nebeatgimti... Visi taip galvoja. Visi kurie pažinojo mane, pažįsta ir kada nors pažinos...

‘Anna..!’

Jo balsas toks liūdnas, pilnas skausmo... Kodėl jis šaukia mane? Juk... aš jam nieko nereiškiu. Juk bedugnė yra mano namai! Kam, dabar, mane kankint? Kam..?

‘Nagi... Anna..!’

Man nesvarbu, kad bedugnėje šalta. Man nesvarbu jog aš viena. Man visiškai nesvarbu..!

’Anna, kvėpuok!’

Nenusišnekėk, mano mylimasai… Čia nėra oro, kad galėčiau juo kvėpuoti. Čia juk bedugnė! Na žinai, duobė be pabaigos. Ta kurioj šalta ir tu esi vienas. Taip! Ir dar krenti! Bedugnėje nėra traukos. Žinai, retkarčiais neatrodo jog krenti… Atrodo, kad levituoji ore. Visiškai vienas...

’Anna.!!’

Ar pameni kai pirmą kartą prispaudei savo lūpas prie manųjų? Tą naktį daviau nesulaužomą priesaiką sekti tave iki galo. Ar tu žinai, kad tą naktį aš prižadėjau visoms žvaigždėms mylėti Tave iki kol mes nebekvėpuosim... Nebeegzistuosim... Būsim dulkės...

’Maldauju, Anna, kvėpuok!’

Manęs negąsdino tai, kad tu seki Jį... O, ne. Aš žinojau nuo pat pradžių, kad Tu buvai svarbus Jam, bet ne, ne dėl to Tave pamilau. Tikrai ne dėl to... Klausi: o dėl ko?

Aš Tave mačiau ne kaip blogą žmogų, ne tokį, kokiu Tu save pateikei kitiems, ne. Aš mačiau kenčiančią sielą, pilną skausmo, nesupratimo, sielą trokštančią meilės... O kaip Tu matei mane, mano mylimasis?

’Anna!!!’

Aš Tave myliu, mano mielas Draco...

Ryškiai žydros akys žvelgė į pilkas.
Žmonių aplink mus buvo pakankamai ir ore jautėsi nuostaba.
‘Anna..?‘ Iš jo burnos pasigirdo mano vardas. Man patiko kai jis tardavo mano vardą... Toks kvailas dalykas privertė mane jį pamilti...

Jo rankos apsivijo mane. Aš jaučiau jo skausmą.

Mano akys surado mėlynas, tas pačias kurios bandė mane nudėti, pilnas nuostabos ir susižavėjimo. Susižavėjimas, tarsi būčiau antžmogis, kuris Jam padės laimėti šitą karą. Piktas ir niekingas susižavėjimas mano sugebėjimu. Galėjau girdėti ką jo akys manęs klausia: KAIP, po velnių, kaip tu sugebėjai išgyventi?

Nejučiamai ant mano lūpų atsirado šypsena. Žiauri, bejausmė šypsena, tarsi pašiepianti Jį.

‘Net Avada Kedavra nenužudys to, ką mes turime.‘

Tai buvo lyg iššūkis, mestas, kad Jis pakartotų tai ką padarė prieš kelias minutes. Iššūkis, kad bandytų nudėti mane dar kartą. Iššūkis, kurios Tamsos Valdovas niekada nebandys vykdyt...

~~~~~~~`````~~~~~~~

Per 30 minučių parašytas rašinys. Pagavo įkvėpimas besėdint namie kai kamavo didžiuliai kosulio priepuoliai ir labai skaudėjo gerklę.

Nors esu didelė Hario Poterio fanatikė, negaliu sakyt, kad kaip TIKRA fanė esu perskaičiusi nors vieną knygą. Aišku, skaičiau pusę I-osios dalies, bet tada man buvo 10 metų ir ji manęs visiškai nesudomino, taigi galima skaityt, kad neskaičiau net tos knygos. Dabar, tikriausiai būtų visai kitaip. Augant, pasikeitė mano požiūris į aplinkinį pasaulį, taigi yra galimybė jog dabar pasiėmus Hario Poterio knygą ji mane sudomintų ir aš kaip maža mergaitė (Na, kaip ta maža mergaitė, kuri tiesiog gyvena Hariu Poteriu) tupėčiau prie savo stalo, įjungusi stalinę lempą, 3-ią nakties ir skaityčiau tą knygą lyg kokį laišką nuo Kalėdų Senelio...

Viskas keičiasi. Kas man nepatiko, dabar mane traukia ir netgi labai domina. Tai kas ankščiau atrodė tik paprastas blogiukas HP filme, dabar man vos ne koks didvyris. Kaip sakiau Ami: Tai vos ne koks nesveikas fetišas... Taigi... Negaliu sulaukt kol pamatysiu Hario Poterio 7-ą dalį.!!