2 dalis
Vaiduoklių medžiotojai nėra paprasti žmonės. Jie turi paranormalius gebėjimus. Ne, jie nėra X-menai. Tiesiog, labiau patobulėję negu paprasti žmonės.
Taigi aš, Peiton, turiu tų gebėjimų. (Kiekvienas jų turime po skirtingą skaičių.) Nesakysiu kokie yra manieji. Tiesiog sužinosite istorijai besivystant.
Taigi... Skridau į tą prakeiktą sieną. Teks pasinaudot gebėjimais, kad išnešt savo sveiką pasturgalį.
Laikas suletėjo. Ore apsisukau ir nusileidau ant sienos, lyg ant grindų. Kadangi negaliu paveikti žemės traukos, tai nušokau ant žemės ir šyptelėjau tam seniui. Šis buvo įsiutęs.
Negaišdama laiko pasileidau bėgti.
Nešiau kudašių, kaip nežinia kas. Ant vieno posūkio vos nenunešiau riterio šarvų.
Už mano nugaros girdėjosi to senio urzgimas.
‘Nika! Nana! Padėkit!‘ Suklykiau, pasukdama ir išbėgdama į trumpą koridorių. Kitame gale matėsi pagrindinių laiptų turėklai. Buvo du pasirinkimai: mirti nusiridenant nuo laiptų arba šokt per turėklus ir tėkštis į žemę. Ei! Bent abiejais atvejais nemirsiu nuo vaiduoklio rankos.
Pasirinkau variantą nr. 2.
Priverčiau save bėgti greičiau. Paskutinės sekundės artėjant prie turėklų buvo fantastiškos.
‘Peiton?‘ Išgirdau Devono balsą.
Buvo nesvarbu. Pasiekiau turėklus, užšokau ant jų ir iš visų jėgų atsispyriau.
‘Peiton, tu idiote! Ką darai?‘
Ištiesus rankas siekiau to idiotiško sietuvo, nusagstyto netikrų deimantų.
Buvo likę tik keli milimetrai, kai tas senis suurzgė prie mano ausies. Pajaučiau stiprų smūgį į mano šoną ir, kad ir kaip bebūtų keista, buvau VĖL paleista skristi.
Deja Vu! Suknistas, sumautas, prakeiktas DÉJÀ VU!
Taigi, nežinau kaip, bet tėškiausi į kažkokias tai stiklines duris, visiškai jas sudaužydama. O tada tėškiausi į žemę.
Karčiai nusikvatojau, nors skausmas buvo nepakeliamas.
Išgirdau to senio urzgimą ir pažiūrėjau į jį. Jis stebėjo mane, tarsi tikėdamasis, kad aš pastipsiu nuo jo žvilgsnio.
Nuaidėjo šūvis ir senukas dingo baltoje šviesoje.
’Peiton..? Ar Tau viskas gerai..?’ Prie manęs atsirado Nana, kol aš lėtai kėliausi nuo žemės.
’Ne, žinok... Mane ką tik užsivijo įsiutęs senio vaiduoklis. Vos mirtinai manęs neuždaužė, bet sugebėjo paleist į stiklines duris. Man skauda visą kūną. Taigi, taip. Viskas yra fantastiška.’ Sumurmėjau šlubčiodama iš kambario.
Visi stebėjo mane.
‘Ko čia spoksot?’ Sušnypščiau piktai.
Devonas nusikvatojo.
‘Užsičiaupk, šunsnuki, jei ne Tu, būčiau jau seniai tą senį nudėjus.’
Devonas šyptelėjo ir parodė mano pistoletą.
‘Ne aš jį palikau kambaryje ir išėjau pasivaikščiot po namus, kur siautėjo pasiutęs vaiduoklis.‘ Jis vis dar šypsojosi, kai pagriebiau pistoletą iš jo rankų.
‘Tylėk.‘ Sušnypščiau.
Kažkas uždėjo ranką ant mano peties ir aš susiraukiau iš skausmo.
‘Peiton... Tu kraujuoji.‘ Alekas liūdnai nusišypsojo.
Lėtai apsisukau ir pradėjau šlubčioti link mūsų kambario.
‘Dėjau...‘
Visi pradėjo juoktis.
‘Ką dėjai?‘ Devonas iškosėjo.
Atsisukau ir su „meilia“ šypsena atsakiau.
‘Kulką į Tavo tarpuakį.‘
Visi nutilo ir stebėjo mane, bei Devoną, kuris priėjo prie manęs.
‘Teks tai kulkai palaukt, nes dabar reikia Tave sutvarkyt.‘ Ir su tuo Jis persimetė mane per savo petį.
Visi pradėjo kikenti, tarsi Jis, atsiprašau, bet į šį padarą net neverta kreiptis „Jis“. Tiesiog kreipsiuos nuo šiol... Kaka.
Taigi, visi juokėsi tarsi šis „Kaka“ būtų kažkos juokdarys. Jis nebuvo juokingas. Tiesiog grynas idiotas.
Turėjau kovot, kad mane paleistų, bet supratau, kad esu per daug pavargus. Tai tiesiog užsimerkiau ir leidau miegui mane užvaldyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą