My life right now...

• UCAS has been officially received by all universities.
• I have a crush.
• I'm happy, because of reasons.
• I'm sick and I feel like a sack of bricks.
• My nose is running like Niagara Falls.
• I haven't slept properly in two days.
• I haven't eaten properly in two days.
• I feel like I'm going to die while I'm coughing.

Yeah, that's about it.

OMG!!!

Taigi...

Trys universitetai JAU gavo mano paraišką.

I'm freaking out now!!!

Įdomu, ar mane priims bent vienas..?

Good feeling

Taigi, taigi, taigi...

We meet again!
Gyvenu gan gerai.
UCAS forma užpildyta, teliko už ją sumokėti ir pagaliau išsiųsti.
Pradėjau vėl rašinėt visokius meilės perpildytus rašinėlius, bet abejoju, kad kam nors įdomu. Juk jie anglų kalba... WOW, ane?
Visiškai neturiu noro mokytis, nors juk tiek nedaug liko iki semestro galo, o tada tos išsvajotosios atostogos po kurių prasidės visi nervai.
Mano "Bucket List" vis pildosi ir pildosi. Turiu... 98 punktus, kuriuos noriu įgyvendint per savo trumpą gyvenimą. O tų punktų vis daugėja ir daugėja... Gerai, jau 99.
Kaip man patinka mano nauja rašliava..! Negaliu apsakyt... Liūdna, nes ji puikiai parodo, kaip man trūksta meilės. Ehh, einam toliau rašinėt savo mažvaikiškas istorijas, kad pasijaust geriau...

I. feel. dead.

This music's dead with a bullet in its head
Let's wake it up.

Argh...

Negaliu.
Esu tiesiog perpildyta įsiučio.
Negaliu absoliučiai valdytis.
Taip pikta ant viso pasaulio...
Noriu rėkti, daužyti, trankyti, klykti ir tiesiog vienu momentu dingti...
Atrodo, tuoj eisiu ir pareikšiu kam nors visą tiesą į akis.
Galva plyšta.
Širdis taip pat plyšta.
Jau net ašarų nebevaldau, kaip viskas atsibodo...

Turėjau daug ką pasakyti, bet galiausiai nusprendžiau viską pasilikti sau. Juk neverta laidyti liežuvio, kai niekas nesugeba išgirsti...

I'm listening to a lot of metalcore music and I'm enjoying it!

" Oh she's down, how very spectacular
What a work of art I've spawned
Man am I proud of myself on this one
She's such a fucking masterpiece
Self destruction in such a pretty little thing
I know that I should walk away
But I can't bring myself to quit this game
She's just a beautiful girl with the weight of the world on her shoulders
I'm just a kick in the teeth from a world that's painted gold. "

Asking Alexandria - To The Stage.

I want to sing

You've got a lot to say

For the one that walked away

I give, you take

It's the way it's always been

Oh how do I know

If I should stay or just go

The bottom line is this way that I'll never know

You Me At Six - Stay With Me ♥

Fire

Viskas prasidėjo nuo paprastos dienos.
Atsikėliau anksti ryte ir ruošiausi kuo greičiau palikti namus. Negalėjau pakęsti sėdėjimo namie savaitgalį ir dar ypač su mama. Dažniausiai ji versdavo mane tvarkyt namus, o to aš nekenčiau. Jei būčiau galėjus, tai būčiau sudeginus visus tvarkymo reikmenis...
Užsimečiau savo mėgstamiausius džinsus ir pirmą pasitaikiusią palaidinę. Nukeliavau į vonią ir iššveičiau dantis, bei iššukavau plaukus.
Grįžau į kambarį, pagriebiau savo rankinę ir tyliai ištipenau iš namų.
Buvau įsitikinus, kad mama miega ir dar ilgai miegos.
Pajudėjau gatve link stotelės. Neturėjau jokio tikslo, bet tikėjausi, kad ką nors sugalvosiu bekeliaujant į miestą.
Įsijungiau savo patikimą iPod‘ą ir paleidau Kasabian – Fire. Skrandis išleido keistą garsą ir aš nusikikenau. Buvau nevalgius nuo vakar pietų...
Nepastebėjau, kai atsiradau stotelėje ir iškart prieš mane išdygo troleibusas. Nieko negalvodama įžengiau vidun. Keli žmonės, kurie okupavo kelias troleibuso vietas, metė pasibjaurėjusius žvilgsnius į mane, bet aš juos ignoravau. Man nerūpėjo, ką kiti galvoja apie mane.
Kelionė iki miesto buvo nuobodi ir priminė kažkokią rutiną. Tas erzino mane labiausiai.
Išlipau iš troleibuso ir pajudėjau gatve link perėjos. Žinojau, kur praleisiu šiek tiek laiko: prie mano mėgstamiausio fontano. Maža dalelė manęs tikėjosi sutikti Karolį, kuris gyveno visai netoli to fontano... Nejučiomis, šyptelėjau sau. Buvau tarsi maža mergaitė. Nesvarbu, kad šansų nebuvo, nes jis turėjo merginą, bet pasvajot juk galėjau. Plius, jis visada buvo su manim draugiškas. Gal todėl, kad žinojo, jog man patinka..?
Numečiau savo rankinę sau po kojomis ir atsisėdau ant fontano krašto. Saulė plieskė į pakaušį ir aš truputėlį pasigailėjau, kad neturiu kepurės. Atsikvėpiau ir pasižiūrėjau į dangų.
‘Atsibusk...‘ Pašokau vietoje ir apsidairiau. Balsas buvo toks garsus, atrodo, buvo visai šalia... Tik tuo momentu suvokiau, jog mano iPod‘as vis dar buvo įjungtas, o išgirsti balsą tokiu garsumu... Jis turėjo nebent būti mano galvoje.
Krenkštelėjau sau.
‘Mhm, ko tik aš neišsigalvoju...‘ Sumurmėjau sau ir vėl pasižiūrėjau į dangų.
‘Aš žinau, kad mane girdi. Atsibusk, Anna. Atsibusk dabar.‘ Mano akys išsiplėtė ir aš nesuvokiau, kas vyksta. Išjungiau iPod‘ą ir sugrūdau į rankinę.
‘Jau pradedu girdėti balsus...‘ Tyliai pareiškiau.
‘Jie tikri, Anna.‘ Sustingau vietoje, kai išgirdau balsą už manęs. Pašokau nuo fontano krašto ir pasižiūrėjau į pažįstamą veidą.
‘Martynai..?‘ Suraukiau antakius, stebėdama jį ir galvodama, ką jis veikia fontane.
‘Ką tu čia veiki? Ir kodėl tu fontane?‘ Žengiau žingsnį link jo, bet jis staigiai pakėlė rankas, o su tuo mostu pakilo ir fontano vanduo.
Mano akys išsiplėtė ir nebegalėjau pajudėt. Pasirodė, kad sapnuoju, bet kažkas vertė tuo abejoti.
‘Kas vyksta?‘ Sugebėjau iškosėti.
Martynas šlykščiai išsišiepė ir žengė žingsnį.
‘Greitai sužinosi, Anna.‘
Net nespėjau sureaguoti, kai jis į mane paleido visą fontano vandenį. Stebėjausi, kad vanduo mane nunešė į kažkurią aikštės vietą. Skaudžiai nusileidau ant laiptų, viso to procese skaudžiai trenkdama galva į laiptus.
Pasukau galvą, kad pasižiūrėti ar Martynas vis dar ten. Pastebėjau, kad be jo, dar buvo atsiradę keli žmonės. Pasidarė sunku matyti. Sumirksėjau, bandydama atpažinti naujus atvykėlius. Atrodė, kad žinau juos, bet nebuvau visiškai tikra.
‘Anna!‘ Balsas buvo gerai žinomas, bet protas nebeleido galvoti. Staiga, atsiradau juodoj bedugnėj.

So simple, yet so powerful...

Savižudės kronikos - Boys will be boys

Buvo sunku laikyti mano akis kuo toliau nuo Annos. Vis pastebėdavau, kad stebiu ją. Stengiausi, kad ji to nepastebėtų, bet man sunkiai sekėsi. Ji vis pagaudavo mano žvilgsnį. Tada nusišypsodavo ir vėl nusisukdavo. Laikas ėjo, o aš vis labiau norėjau jai pasakyt kiek daug ji man reiškia. Nesvarbu, kad labai gerai nepažinojome vienas kito, bet man užteko, kad ji pradėtų rūpėt labiau nei draugė. Dalinomės alumi ir mano suktomis cigaretėmis. Tik gavęs cigaretę pagalvodavau, jog tai yra netiesioginis bučinys. Po to, vis galvodavau, kas būtų jei pabučiuočiau ją..? Norėjau sužinot...
Jaučiausi keistai, kai kartu važiavome dviračiu. Ji laikėsi už manęs. Tai vertė mane eit iš proto. Jaudinausi, kad nenutiktų nelaimė. Nebūčiau sau atleidęs, jei ji būtų susižeidus.
Galų gale, kai penkiese stovėjom stotelėje ir laukėm, kol atvažiuos autobusas, geriau įsižiūrėjau į Anną. Dangus buvo tamsus, lijo. Ji vistiek atrodė puikiai. Atvažiavus autobusui, draugė užsimanė duoti man bučkį. Sutikau, o tada pasisukęs, nuėjau prie Annos ir pasakiau, kad ji pabučiuotų man į kitą skruostą. Dieviška.

Nusišypsojau sau, perskaičiusi to gražaus nepažįstamo įrašą. Aš jam rūpėjau, nors pati to nežinojau ir negalėjau prisiminti. Viduje buvo gera. Jaučiausi laiminga.
'Anna?' Pasižiūrėjau į nepažįstamąjį, kuris kaip tik įžengė į mano kambarį.
'Taip?' Nusišypsojau.
'Keliauk su manimi.'

Savižudės kronikos - Keep on moving

Oras buvo tarsi išsvajotosios oazės dozė. Kvėpavau, ne, šnopavau, tarsi rytojus neateis. Ranka laikiau kaklą, o nagai lindo vis giliau į odą. Atrodė, kad gerklė tuoj plyš iš skausmo. Ėjo minutės, o aš negalėjau atgauti normalaus kvėpavimo. Protas rėkė, kad plaučiai negauna pakankamo kiekio oro.
'Nusiramink. Tu gyva.'
Pašokau vietoje ir pasižiūrėjau į balso savininką. Tai buvo gan išvaizdus... Ką aš meluoju..? Tai buvo labai išvaizdus vaikinas su juodais plaukais ir tamsiomis akimis.
'Kaip jautiesi, Anna?'
Sumirksėjau akimis.
Iš kur jis žinojo mano vardą?
'Tu pažįsti mane?' Iškosėjau.
Jo veide mačiau nuostabą ir nusivylimą. Staiga, jis pasisuko ir piktai sviedė viską, kas buvo ant stalo šalia jo.
Išplėčiau akis ir persigandusi susigūžiau.
Kas vyko? Nieko nesupratau... Iš kur jis mane pažinojo?
'Nesitikėjau, kad reiks tau tai parodyt, bet štai...' Prieš mane buvo atkištas sąsiuvinys. Gan gerai apdorotas, paplėšytas, bet gerai išsilaikęs.
'Galbūt padės prisimint.'
Pasižiūrėjau į išvaizdaus vaikino veidą.
'Kas tu?'
Jis liūdnai nusišypsojo ir padėjęs sąsiuvinį man ant kelių lėtai atsitraukė link durų.
'Tavo draugas, Anna.'
Man nespėjus prasižiot, jis dingo iš kambario. Ilgai stebėjau duris, tarsi besitikėdama, kad jis grįš ir papasakos iš kur mane pažįsta, bet laikas ėjo, o jis taip ir negrįžo. Kai pagaliau apsižvalgiau po kambarį, pamačiau jog esu savo kambaryje. Susiraukiau ir pasižiūrėjau į sąsiuvinį ant savo kelių. Pasidarė įdomu, taigi atverčiau pirmą puslapį. Jį dengė gan išsiblaškęs raštas. Nejučiomis šyptelėjau.
"Net nežinau nuo ko pradėti... Tikriausiai nuo pradžių.
Daugiausiai rašysiu apie Anną, kuri yra visiškai okupavusi mano protą. Nors ir vadinamės draugais, aš žinau, kad aš jai patinku labiau nei draugas. Tai gan akivaizdu, kai labiau pagalvoji ir pasistengi pastebėti visus įvykius.
Bendraujame apytiksliai 7 mėnesius, bet draugais esame galbūt 3. Kodėl? Gan sunku paaiškinti. Neturėjome progų, kad susitikti ir bendrauti. Tekdavo internetu. Dabar, kai pagaliau randame progų, tai ir tapome draugais. Ji - miela mergina. Gaila, kad nesusivokiau anksčiau."
Perskaičiau likusią puslapio dalį, kurioje tas vaikinas išdėstė savo mintis apie mane, jo merginą ir apskritai visus jo draugus. Atrodė, kad jis tikrai mane pažįsta...
Skaičiau toliau ir radau jo pasakojimą apie vieną vasaros įvykį, prieš pat jam išvažiuojant į kitą šalį dirbti.
"Buvo penktadienis. Važiavome pas draugę pasilinksminti. Nieko ypatingo neturėjo vykti, bet kažkodėl jaučiausi keistai. Vos spėjau į autobusų stotį, kur visi buvo susirinkę. Tarp jų visų buvo ji. Ji sėdėjo ant suoliuko, o kai priartėjau pasisveikinti, ji iškart atsistojo ir mes apsikabinome. Nieko ypatingo. Šyptelėjau sau ir atsitraukęs nuo jos pasinėriau į pokalbį su draugais. Atvažiavo autobusas ir visi į jį sugūžėjome. Ji atsisėdo šalia manęs. Beveik visą kelią kalbėjomės, išskyrus tas kelias tylias pauzes, kai nebežinojome ką pasakyt. Puikiai prisimenu, kai nutilome ir aš po kiek laiko pasisukęs į ją, paklausiau: Apie ką šnekam? Anna pasisuko į mane, tyliai nusijuokė ir besišypsodama gūžtelėjo pečiais. Buvo gan sunku suvaldyt save, bet manau, kad man puikiai sekėsi..."

I felt alive

Vakar buvau laiminga ir gyva.
Gaila, kad nežinau kada vėl galėsiu taip jaustis.

B-day present

Gavau gimtadienio dovaną.

Raudoną...

Gražų...

Išsvajotąjį...

LAPTOP'ą.

Kurį pavadinau... A-MAN-DUH. c:

My new celebrity crush.

Admit it.

He's cute. <3

Happiness comes in different forms...

Groju pianinu

ir...

Atrodo, kad grįžtu prie senų įpročių...

Naivios mergaitės pirštai nudegė...

Jam patinka kita.

Na, ko daugiau tikėtis?

Juk man visada taip.

O kitaip niekad nebus.

Einam toliau emo korneryje tupėt.

You will leave a mark - Pradžia

Niekada nebuvau tas žmogus, kuris viską darė pagal taisykles. Dažniausiai sekdavau paskui savąsias, bet tik ne namie. Namai buvo mano šventovė, o tėvai buvo mano Dievai, kuriems jaučiau didžiulę pagarbą. Jų klausiau net negalvodama. Jų žodis man buvo įsakymas. Niekada nelaužiau jų sudarytų taisyklių. Taip parodydavau, kad tikrai juos gerbiu ir myliu.

Įtraukiau dar vieną ilgą cigaretės dūmą ir apsidairiau. Tai buvo įprasta. Kiekvieną dieną prieš įeinant į namus surūkydavau po cigaretę. Nesvarbu, kad man buvo dar tik septiniolika, bet, kai kurie įvykiai žmogų priverčia daryti žiauresnius veiksmus.

Numečiau pabaigtą cigaretę ant žemės ir su batu užmyniau. Lėtai pajudėjau link savo namo, kuris buvo vos už kelių šimtų metrų. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir pasiruošiau pragarui, kurį turėjau greit patirti. Pamotė manęs niekad nemėgo, taigi kabindavosi į plaukus, kai tik gaudavo progą. O tų progų buvo kiekvieną dieną...

Įžengiau pro duris ir iškart pamačiau koridoriuje stovinčią pamotę. Ji bandė žudyt mane savo žvilgsniu. Jai nelabai sekėsi.

‘Deivai! Ji ir VĖL rūkė.‘

Perverčiau akis. Mano tėtis niekada man neuždraudė rūkyt, ar gert alkoholį. Jis paaiškino jo žalą ir žinojo, jog aš viską puikiai suprantu. Jis taip pat žinojo, kodėl aš renkuosi tokį nesveiką gyvenimo būdą...

Koridoriaus gale pasirodė tėtis. Jis pasižiūrėjo į mane, o tada į mano pamotę.

‘Pasišnekėkim svetainėje.‘

Pamotė išsišiepė, tarsi būtų laimėjusi aukso medalį. Aš tiesiog suraukiau antakius. Tyliai nutipenau į svetainę ir atsisėdau ant sofos.

Tėtis atsikvėpė ir pasižiūrėjo į mano pamotę.

‘Lindse... Mums reikia išsiskirti.‘

Mano pamotė išsižiojo ir aš dar labiau susiraukiau.

‘O dėl tavęs, Makenze...‘ Tėtis šiltai nusišypsojo.

‘Tu vyksi gyventi į Tempę, Arizoną, pas savo senelius.‘

Sumirksėjau akimis, nelabai suprasdama, kas vyksta.

‘Kodėl?‘

Tėtis atsikvėpė.

‘Mano perkelia į San Diegą, o tavęs aš negaliu vežtis kartu. Ir ne, tu negali gyventi viena.‘

Lėtai sulinksėjau galva.

‘Gali pradėti pakuoti savo daiktus.‘ Jis liūdnai nusišypsojo.

Sulinksėjau galva ir atsistojau.

‘Gerbiu tavo pasirinkimą.‘ Sumurmėjau, besišypsodama. Tada apsisukau ir pajudėjau link savo kambario.

Aš tikrai gerbiau jo sprendimą. Denveryje neturėjau draugų, taigi išsikraustyti man nebuvo skaudu. Plius, mano seneliai buvo nerealūs. Jau dabar žinojau, kad gyventi su jais nebus liūdna.

Įžengus į savo kambarį apsidairiau. Atsikvėpiau ir nešvaistydama laiko, nukeliavau prie spintos ir pradėjau kraut savo drabužius.

It's not like you to walk away...

Pašokau lovoje. Protas veikė šviesos greičiu. Suvokiau, kas esu, kas buvau...

Iššokau iš lovos ir nuskubėjau į vonią. Nusiprausiau ir vėl įbėgus į savo kambarį pagriebiau pirmus pasitaikiusius drabužius. Apsirengiau ir išbėgau iš savo kambario.

'Anna? Kas atsitiko?' Pasigirdo mamos balsas.

Nudardėjau laiptais į pirmą aukštą ir link pagrindinių durų.

'Anna..?'

Pagriebiau batus ir pasižiūrėjau į mamą.

'Aš prisimenu. Aš prisimenu viską.' Iškosėjau, besidėdama batus.

Spėjau pamatyti beskaupiančias ašaras mamos akyse.

'Ką tu darysi?'

Pakėliau akis ir sugniaužiau kumščius. Ji puikiai žinojo, ką aš ketinu padaryt. Ji žinojo, kad turiu pranešti svarbiausiam žmogui, kad jį prisimenu.

'Džoelis turi žinoti, kad jo pastangos nebuvo veltui.' Mamos skruostu nuriedėjo ašara.

'Skubėk, Anna... Jis greit išvažiuos iš miesto.'

Išskubėjau iš namo ir pasileidau bėgti. Žinojau, kur jis yra. Jie turėjo išvažiuoti nuo Rajano namų, o iki jo namų buvo geros 20 minučių kelio...

Išmečiau visas neigiamas mintis iš galvos ir galvojau tik apie vieną dalyką: Džoelį. Jis nepaliko manęs po nelaimingo įvykio. Nepaliko, kai sužinojo, jog man amnezija. Jis dėjo begalę pastangų, kad aš jį prisiminčiau. Kad prisiminčiau, jog jį beprotiškai myliu...

Vėjas plaikstė mano plaukus, o mano plaučiai rėkė man, kad gali greitai sprogt. Nebuvau dar visiškai atsipeikėjus po nelaimingo įvykio. Plius, niekad nebuvau bėgikė.

Nesiruošiau pasiduot. Priverčiau savo kūną bėgt ir nesustot. Negalėjau leist viskam taip lengvai dingt...

Prisiminiau visas mano ir Džoelio išdaigas. Nesvarbu, kad buvom kvaištelėję paaugliai, bet mums buvo visiškai nusispjaut. Mes gyvenom šia akimirka. Mėgavomės viskuo, kas buvo mums duota. Mes mylėjom vienas kitą, taip, kaip mėnulis myli saulę. Kaip pievų žolė myli ryto rasą. Kaip paukštis myli dangaus platybes...

Skaudžiai sugėlė kairį šoną, bet nesileidau sustabdoma. Verčiau save judėti. Negalėjau pasiduoti.

Pasirodė taip gerai pažįstami namai ir akyse pasirodė ašaros. Nebeliko daug...

Pasukau gatvele ir puikiai mačiau Rajano namą.

Deja, pilkas autobusiukas, kaip tik pajudėjo. Mačiau Rajano tėvus mojuojančius. Stovinčius Džoelio tėvus... Ten buvo visi pažįstami...

Sustojau šalia kaimynų namo, stebėdama, kaip tolsta pilkasis autobusiukas. Ašaros pasileido bėgti upeliu. Iš nuovargio suklupau.

Apkabinau save ir nuleidau galvą. Aš pavėlavau.

'Anna..?' Išgirdau Džoelio mamos balsą.

Nesureagavau. Nebesivaldžiau.

Galva rėkė, jog aš pavėlavau. Jog nuvyliau save. Įskaudinau jį.

'Anna...'

Man padėjo atsistoti Džoelio tėvas. Bandžiau nusišluostyti ašaras, bet jų buvo vis daugiau ir daugiau...

Džoelio mama apsikabino mane.

'Jis grįš...'

Atsitraukiau nuo jos.

'Ne, jūs nesuprantat... Aš jį prisimenu. Aš prisimenu viską. Jus visus. Aš norėjau jam tai pasakyt...'

Ji nusišypsojo man.

'Tai ir pasakyk...'

Ašaros, kaip tyčia, nustojo riedėti mano skruostais, o aš pasisukau ir pamačiau kažką atbėgantį keliu.

Protas atsijungė, o kūnas pajudėjo link atbėgančio žmogaus.

Negalvojau. Tik jaučiau begalę emocijų.

"Tai ką gyvenimas pasiima, vis tiek gražina po tam tikro laiko..."

Susitikom pusiaukėlėj ir puolėm vienas kitam į glėbį. Apkabinau jį taip, lyg gali dingt, bet kurią akimirką.

'Aš galvojau nebepasimatysim prieš man išvažiuojant...' Jis sumurmėjo man į plaukus.

'Kodėl taip galvojai?' Paklausiau, laikydama kuo arčiau savęs.

Jaučiau, kaip jis nusišypsojo.

'Juk tu manęs neprisimeni, Anna. Galvojau, kad tau nerūpės.'

Atsitraukiau nuo jo ir pasižiūrėjau jam į akis.

'Aš prisimenu... Viską.'

Jos akys žaismingai sužibėjo.

'Prisimenu visus mūsų draugus, visus mūsų nuotykius, pokštus, vakarėlius, pokalbius. Prisimenu viską...'

Pasižiūrėjau į žemę ir nuryjus gumulą, pasižiūrėjau vėl Džoeliui į akis.

'Bet svarbiausia... Aš prisimenu tave ir kaip besąlygiškai tave myliu.'

Jis nusišypsojo ta nekalta šypsena ir uždėjo savo kaktą ant manosios.

'Aš džiaugiuosi, kad mano pastangos nebuvo bergždžios...'

Žiūrėjom vienas kitam į akis. Viskas buvo savo vietose. Mes buvom kartu.

'Aš tave myliu, Anna...'

Nusišypsojau jam ir pabučiavau jį.

'Aš taip pat tave myliu...'

~~~~``~~~~

Net nežinau ką pasakyt, tai paliksiu jus su šia gražia daina...

Savižudės kronikos

Aplink mane buvo tamsu, bet nepamirškime... Dabar buvo gili naktis.

Vienintelius garsus skleidė mano batai ir garsus kvėpavimas. Norėjau kuo greičiau viską užbaigti, todėl bėgau. Bėgau į tą vietą, kur turėjau pabaigti viską. Buvo likę nedaug. Galėjau įžvelgti tilto rėmus tamsoje.

Priverčiau save bėgti greičiau. Jau galėjau užčiuopti pabaigą.

Ji buvo netoli.

Kažkur viduje, pajaučiau potraukį grįžti namo ir užmiršti, kad buvau pasiruošusi tokiam žygiui, bet nustūmiau tą mintį į giliausią galvos kampą ir susikoncentravau ties dabartimi. Aš buvau apsisprendusi. Žinojau, ko noriu ir, ko man reikia.

Pasiekiau tiltą ir sulėtinau savo žingsnius. Širdis daužėsi į šonkaulius, o aš jaučiau šiokį tokį svaigimą. Trūko oro.

Pasiekiau tilto vidurį ir priėjau prie turėklų. Pažvelgusi į vandenį nusprendžiau, kad tai iš tikrųjų buvo pabaiga. Viskas, ką aš turėjau, tuo metu man neberūpėjo. Pajaučiau liūdną šypseną pasirodant mano veide.

'Viskas... Daugiau jokių trukdžių. Aš apsisprendžiau.' Bandžiau save įtikinti ir tai padėjo. Bent taip atrodė.

Užsilipau ant turėklų ir pasižiūrėjau į vandenį.

Nemokėjau plaukti, taigi jei ir persigalvočiau, tai nebeišsigelbėčiau.

Užsimerkiau, ištiesiau rankas į šonus ir pasileidau kristi.

Iš kažkur toli pasigirdo šauksmai, bet juos ignoravau. Niekas man nebegalėjo sutrukdyti.

Panirau po vandeniu. Vandens šaltis iškart mane sukaustė ir aš būčiau negalėjus pajudėti net jei ir būčiau labai norėjusi. Pajutau šypseną veide. Čia buvo pabaiga...

Per akimirksnį viskas pasikeitė, kai mano smegenys pradėjo galvoti apie mano kvailą sprendimą. Aš taip naiviai atidaviau save mirčiai, kai aiškiai dar nebuvo mano laikas..?

Pasijaučiau taip, lyg būčiau nukrėsta elektros šoku. Pradėjau blaškytis vandenyje, nors žinojau, kad nieko nebus. Plaučiai rėkte rėke, kaip jiems trūko oro. Norėjau grįžti namo į savo lovą, apkabinti savo katę ir ramiai miegoti.

Bet...

Buvo per vėlu.

Nenorėdama įtraukiau vandens į plaučius ir pradėjau dusti. Blaškiausi, nors akyse darėsi tamsu, o protas aptemo. Jaučiau, kaip mirštu. Jaučiau, kaip viskas nyksta... Kaip mano bevertis gyvenimas slysta man iš rankų...

Nustojau blaškytis. Pasidaviau, nes nieko nebegalėjau padaryt. Supratau, jog buvau pati kalta.

Prieš mano protui visiškai aptemstant, pasirodė, jog kažkas pagriebė mane ir patraukė link paviršiaus. Buvo šviesu. O paskui, nieko.

~~~``~~~

Muzika mane veikia labai keistai... :

Jei rimtai, tai čia yra fic'o pradžia. Ji nesužudys per visą pasakojimą, nes aš nesu idiotė. Reikėjo dramatiškos pradžios, tai štai. Ir ne, nesu kamuojama minčių apie savižudybę. Išaugau iš to amžiaus. Dabar gyvenimas yra gražus. Turi savo tamsių pusių, bet man jis patinka. Aš jį vertinu. Pagaliau aš jį vertinu, o nežvelgiu į jį, kaip į didžiausią savo priešą.!

Aha, gyvenimas tikrai nėra toks jau blogas.

Sadness will never end...

Kai supranti, kad atėjai į pasaulį dėl kažkokios paskirties, o ji yra tokia "BITCH"... Tas yra skaudžiausia.

Which one..?

John O'Callaghan...

Or...

Joel Kanitz..?

F*ck this...

I'm sooo giving up on everyhing...