Happiness comes in different forms...

Groju pianinu

ir...

Atrodo, kad grįžtu prie senų įpročių...

Naivios mergaitės pirštai nudegė...

Jam patinka kita.

Na, ko daugiau tikėtis?

Juk man visada taip.

O kitaip niekad nebus.

Einam toliau emo korneryje tupėt.

You will leave a mark - Pradžia

Niekada nebuvau tas žmogus, kuris viską darė pagal taisykles. Dažniausiai sekdavau paskui savąsias, bet tik ne namie. Namai buvo mano šventovė, o tėvai buvo mano Dievai, kuriems jaučiau didžiulę pagarbą. Jų klausiau net negalvodama. Jų žodis man buvo įsakymas. Niekada nelaužiau jų sudarytų taisyklių. Taip parodydavau, kad tikrai juos gerbiu ir myliu.

Įtraukiau dar vieną ilgą cigaretės dūmą ir apsidairiau. Tai buvo įprasta. Kiekvieną dieną prieš įeinant į namus surūkydavau po cigaretę. Nesvarbu, kad man buvo dar tik septiniolika, bet, kai kurie įvykiai žmogų priverčia daryti žiauresnius veiksmus.

Numečiau pabaigtą cigaretę ant žemės ir su batu užmyniau. Lėtai pajudėjau link savo namo, kuris buvo vos už kelių šimtų metrų. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir pasiruošiau pragarui, kurį turėjau greit patirti. Pamotė manęs niekad nemėgo, taigi kabindavosi į plaukus, kai tik gaudavo progą. O tų progų buvo kiekvieną dieną...

Įžengiau pro duris ir iškart pamačiau koridoriuje stovinčią pamotę. Ji bandė žudyt mane savo žvilgsniu. Jai nelabai sekėsi.

‘Deivai! Ji ir VĖL rūkė.‘

Perverčiau akis. Mano tėtis niekada man neuždraudė rūkyt, ar gert alkoholį. Jis paaiškino jo žalą ir žinojo, jog aš viską puikiai suprantu. Jis taip pat žinojo, kodėl aš renkuosi tokį nesveiką gyvenimo būdą...

Koridoriaus gale pasirodė tėtis. Jis pasižiūrėjo į mane, o tada į mano pamotę.

‘Pasišnekėkim svetainėje.‘

Pamotė išsišiepė, tarsi būtų laimėjusi aukso medalį. Aš tiesiog suraukiau antakius. Tyliai nutipenau į svetainę ir atsisėdau ant sofos.

Tėtis atsikvėpė ir pasižiūrėjo į mano pamotę.

‘Lindse... Mums reikia išsiskirti.‘

Mano pamotė išsižiojo ir aš dar labiau susiraukiau.

‘O dėl tavęs, Makenze...‘ Tėtis šiltai nusišypsojo.

‘Tu vyksi gyventi į Tempę, Arizoną, pas savo senelius.‘

Sumirksėjau akimis, nelabai suprasdama, kas vyksta.

‘Kodėl?‘

Tėtis atsikvėpė.

‘Mano perkelia į San Diegą, o tavęs aš negaliu vežtis kartu. Ir ne, tu negali gyventi viena.‘

Lėtai sulinksėjau galva.

‘Gali pradėti pakuoti savo daiktus.‘ Jis liūdnai nusišypsojo.

Sulinksėjau galva ir atsistojau.

‘Gerbiu tavo pasirinkimą.‘ Sumurmėjau, besišypsodama. Tada apsisukau ir pajudėjau link savo kambario.

Aš tikrai gerbiau jo sprendimą. Denveryje neturėjau draugų, taigi išsikraustyti man nebuvo skaudu. Plius, mano seneliai buvo nerealūs. Jau dabar žinojau, kad gyventi su jais nebus liūdna.

Įžengus į savo kambarį apsidairiau. Atsikvėpiau ir nešvaistydama laiko, nukeliavau prie spintos ir pradėjau kraut savo drabužius.

It's not like you to walk away...

Pašokau lovoje. Protas veikė šviesos greičiu. Suvokiau, kas esu, kas buvau...

Iššokau iš lovos ir nuskubėjau į vonią. Nusiprausiau ir vėl įbėgus į savo kambarį pagriebiau pirmus pasitaikiusius drabužius. Apsirengiau ir išbėgau iš savo kambario.

'Anna? Kas atsitiko?' Pasigirdo mamos balsas.

Nudardėjau laiptais į pirmą aukštą ir link pagrindinių durų.

'Anna..?'

Pagriebiau batus ir pasižiūrėjau į mamą.

'Aš prisimenu. Aš prisimenu viską.' Iškosėjau, besidėdama batus.

Spėjau pamatyti beskaupiančias ašaras mamos akyse.

'Ką tu darysi?'

Pakėliau akis ir sugniaužiau kumščius. Ji puikiai žinojo, ką aš ketinu padaryt. Ji žinojo, kad turiu pranešti svarbiausiam žmogui, kad jį prisimenu.

'Džoelis turi žinoti, kad jo pastangos nebuvo veltui.' Mamos skruostu nuriedėjo ašara.

'Skubėk, Anna... Jis greit išvažiuos iš miesto.'

Išskubėjau iš namo ir pasileidau bėgti. Žinojau, kur jis yra. Jie turėjo išvažiuoti nuo Rajano namų, o iki jo namų buvo geros 20 minučių kelio...

Išmečiau visas neigiamas mintis iš galvos ir galvojau tik apie vieną dalyką: Džoelį. Jis nepaliko manęs po nelaimingo įvykio. Nepaliko, kai sužinojo, jog man amnezija. Jis dėjo begalę pastangų, kad aš jį prisiminčiau. Kad prisiminčiau, jog jį beprotiškai myliu...

Vėjas plaikstė mano plaukus, o mano plaučiai rėkė man, kad gali greitai sprogt. Nebuvau dar visiškai atsipeikėjus po nelaimingo įvykio. Plius, niekad nebuvau bėgikė.

Nesiruošiau pasiduot. Priverčiau savo kūną bėgt ir nesustot. Negalėjau leist viskam taip lengvai dingt...

Prisiminiau visas mano ir Džoelio išdaigas. Nesvarbu, kad buvom kvaištelėję paaugliai, bet mums buvo visiškai nusispjaut. Mes gyvenom šia akimirka. Mėgavomės viskuo, kas buvo mums duota. Mes mylėjom vienas kitą, taip, kaip mėnulis myli saulę. Kaip pievų žolė myli ryto rasą. Kaip paukštis myli dangaus platybes...

Skaudžiai sugėlė kairį šoną, bet nesileidau sustabdoma. Verčiau save judėti. Negalėjau pasiduoti.

Pasirodė taip gerai pažįstami namai ir akyse pasirodė ašaros. Nebeliko daug...

Pasukau gatvele ir puikiai mačiau Rajano namą.

Deja, pilkas autobusiukas, kaip tik pajudėjo. Mačiau Rajano tėvus mojuojančius. Stovinčius Džoelio tėvus... Ten buvo visi pažįstami...

Sustojau šalia kaimynų namo, stebėdama, kaip tolsta pilkasis autobusiukas. Ašaros pasileido bėgti upeliu. Iš nuovargio suklupau.

Apkabinau save ir nuleidau galvą. Aš pavėlavau.

'Anna..?' Išgirdau Džoelio mamos balsą.

Nesureagavau. Nebesivaldžiau.

Galva rėkė, jog aš pavėlavau. Jog nuvyliau save. Įskaudinau jį.

'Anna...'

Man padėjo atsistoti Džoelio tėvas. Bandžiau nusišluostyti ašaras, bet jų buvo vis daugiau ir daugiau...

Džoelio mama apsikabino mane.

'Jis grįš...'

Atsitraukiau nuo jos.

'Ne, jūs nesuprantat... Aš jį prisimenu. Aš prisimenu viską. Jus visus. Aš norėjau jam tai pasakyt...'

Ji nusišypsojo man.

'Tai ir pasakyk...'

Ašaros, kaip tyčia, nustojo riedėti mano skruostais, o aš pasisukau ir pamačiau kažką atbėgantį keliu.

Protas atsijungė, o kūnas pajudėjo link atbėgančio žmogaus.

Negalvojau. Tik jaučiau begalę emocijų.

"Tai ką gyvenimas pasiima, vis tiek gražina po tam tikro laiko..."

Susitikom pusiaukėlėj ir puolėm vienas kitam į glėbį. Apkabinau jį taip, lyg gali dingt, bet kurią akimirką.

'Aš galvojau nebepasimatysim prieš man išvažiuojant...' Jis sumurmėjo man į plaukus.

'Kodėl taip galvojai?' Paklausiau, laikydama kuo arčiau savęs.

Jaučiau, kaip jis nusišypsojo.

'Juk tu manęs neprisimeni, Anna. Galvojau, kad tau nerūpės.'

Atsitraukiau nuo jo ir pasižiūrėjau jam į akis.

'Aš prisimenu... Viską.'

Jos akys žaismingai sužibėjo.

'Prisimenu visus mūsų draugus, visus mūsų nuotykius, pokštus, vakarėlius, pokalbius. Prisimenu viską...'

Pasižiūrėjau į žemę ir nuryjus gumulą, pasižiūrėjau vėl Džoeliui į akis.

'Bet svarbiausia... Aš prisimenu tave ir kaip besąlygiškai tave myliu.'

Jis nusišypsojo ta nekalta šypsena ir uždėjo savo kaktą ant manosios.

'Aš džiaugiuosi, kad mano pastangos nebuvo bergždžios...'

Žiūrėjom vienas kitam į akis. Viskas buvo savo vietose. Mes buvom kartu.

'Aš tave myliu, Anna...'

Nusišypsojau jam ir pabučiavau jį.

'Aš taip pat tave myliu...'

~~~~``~~~~

Net nežinau ką pasakyt, tai paliksiu jus su šia gražia daina...

Savižudės kronikos

Aplink mane buvo tamsu, bet nepamirškime... Dabar buvo gili naktis.

Vienintelius garsus skleidė mano batai ir garsus kvėpavimas. Norėjau kuo greičiau viską užbaigti, todėl bėgau. Bėgau į tą vietą, kur turėjau pabaigti viską. Buvo likę nedaug. Galėjau įžvelgti tilto rėmus tamsoje.

Priverčiau save bėgti greičiau. Jau galėjau užčiuopti pabaigą.

Ji buvo netoli.

Kažkur viduje, pajaučiau potraukį grįžti namo ir užmiršti, kad buvau pasiruošusi tokiam žygiui, bet nustūmiau tą mintį į giliausią galvos kampą ir susikoncentravau ties dabartimi. Aš buvau apsisprendusi. Žinojau, ko noriu ir, ko man reikia.

Pasiekiau tiltą ir sulėtinau savo žingsnius. Širdis daužėsi į šonkaulius, o aš jaučiau šiokį tokį svaigimą. Trūko oro.

Pasiekiau tilto vidurį ir priėjau prie turėklų. Pažvelgusi į vandenį nusprendžiau, kad tai iš tikrųjų buvo pabaiga. Viskas, ką aš turėjau, tuo metu man neberūpėjo. Pajaučiau liūdną šypseną pasirodant mano veide.

'Viskas... Daugiau jokių trukdžių. Aš apsisprendžiau.' Bandžiau save įtikinti ir tai padėjo. Bent taip atrodė.

Užsilipau ant turėklų ir pasižiūrėjau į vandenį.

Nemokėjau plaukti, taigi jei ir persigalvočiau, tai nebeišsigelbėčiau.

Užsimerkiau, ištiesiau rankas į šonus ir pasileidau kristi.

Iš kažkur toli pasigirdo šauksmai, bet juos ignoravau. Niekas man nebegalėjo sutrukdyti.

Panirau po vandeniu. Vandens šaltis iškart mane sukaustė ir aš būčiau negalėjus pajudėti net jei ir būčiau labai norėjusi. Pajutau šypseną veide. Čia buvo pabaiga...

Per akimirksnį viskas pasikeitė, kai mano smegenys pradėjo galvoti apie mano kvailą sprendimą. Aš taip naiviai atidaviau save mirčiai, kai aiškiai dar nebuvo mano laikas..?

Pasijaučiau taip, lyg būčiau nukrėsta elektros šoku. Pradėjau blaškytis vandenyje, nors žinojau, kad nieko nebus. Plaučiai rėkte rėke, kaip jiems trūko oro. Norėjau grįžti namo į savo lovą, apkabinti savo katę ir ramiai miegoti.

Bet...

Buvo per vėlu.

Nenorėdama įtraukiau vandens į plaučius ir pradėjau dusti. Blaškiausi, nors akyse darėsi tamsu, o protas aptemo. Jaučiau, kaip mirštu. Jaučiau, kaip viskas nyksta... Kaip mano bevertis gyvenimas slysta man iš rankų...

Nustojau blaškytis. Pasidaviau, nes nieko nebegalėjau padaryt. Supratau, jog buvau pati kalta.

Prieš mano protui visiškai aptemstant, pasirodė, jog kažkas pagriebė mane ir patraukė link paviršiaus. Buvo šviesu. O paskui, nieko.

~~~``~~~

Muzika mane veikia labai keistai... :

Jei rimtai, tai čia yra fic'o pradžia. Ji nesužudys per visą pasakojimą, nes aš nesu idiotė. Reikėjo dramatiškos pradžios, tai štai. Ir ne, nesu kamuojama minčių apie savižudybę. Išaugau iš to amžiaus. Dabar gyvenimas yra gražus. Turi savo tamsių pusių, bet man jis patinka. Aš jį vertinu. Pagaliau aš jį vertinu, o nežvelgiu į jį, kaip į didžiausią savo priešą.!

Aha, gyvenimas tikrai nėra toks jau blogas.