Prispaudžiau save dar labiau prie sienos. Pistoletas buvo stipriai suspaustas tarp mano rankų. Žibintuvėlis buvo prikabintas prie mano diržo, bet aš bijojau jį naudot. Tada mane surastų.
Kažkas prabėgo pro mano slėptuvę.
Širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Nežinojau: ar tai buvo vienas iš mano draugų, ar vienas iš tų padarų... Nenorėjau rizikuoti, kad sužinot.
‘Štai Jis. Sugaukit Jį.’ Pasigirdo tas šlykštus, šnypiantis jų balsas.
Pro mano slėptuvę prabėgo keturios figūros.
‘Peiton. Jei girdi mane... Nešdinkis iš čia. Kuo greičiau. Nesijaudink dėl mūsų.’ Išgirdau Kodžio balsą. Girdėjau baimę.
Nuryjau gumulą, kuris stovėjo mano gerklėje.
Negalėjau palikti savo draugų... Bet aš, taip pat nenorėjau mirti...
‘Ką darysime dėl tos vienos pabėgelės?’
‘Nesvarbu. Turime pakankamai aukų. Jis bus patenkintas...’ Išgirdau šlykštų juoką. Pasidarė bloga.
Ką turėjau daryt..? Nenorėjau, kad mano draugai mirtų tokia nesąžininga mirtimi...
Tų padarų buvo keturi. Jie buvo stiprūs ir ginkluoti.
Įjungiau žibintuvėlį ir apžiūrėjau tą prakeiktą kambariuką. Aplink mėtėsi visokios šiūkšlės, drabužiai, laikraščiai ir kas keisčiausia, keli buteliai vodkos.
Giliai įkvėpiau ir perbraukiau ranka per plaukus.
Turėjau septynias kulkas. Tereikia vieną suvaryt sau į galvą ir viskas bus baigta. Vistiek, mes neišeisime iš čia gyvi...
Papurčiau galvą. Reikia pabandyt..!
Giliai įkvėpiau ir ėmiausi darbo.
Ta kvaila mintis, kuri sukosi mano galvoje, neprilygo tai, kurią ruošiausi įgyvendinti.
Keista, bet neseniai buvau skaičiusi apie Molotovo kokteilius. Tarsi nujaučiau, kad man reikės juos gaminti...
Dabar tereikėjo ugnies...
Pasižiūrėjau į duris, kurios skyrė mane nuo košmariško namo koridorių.
Pastačiau butelius saugioje vietoje, išjungiau žibintuvėlį ir paruošiau pistoletą. Negirdėjau tų šlykščių padarų. Girdėjau tik savo draugų riksmus...
Tyliai atidariau duris ir apsižvalgiau. Tuščia.
Nusigavau iki virtuvės, neišleisdama jokio garso.
Iš šaldytuvo sklido blausi šviesa. Keista, bet tai šiek tiek padėjo, kol aš pradėjau knaisiotis po stalčius. Juose buvo pilna visokių keistų įrankių.
Pirmą kartą atkreipiau dėmesį, kad čia buvo nežmoniškai karšta. Pasižiūrėjau į virtuvės langus. Jų buvo neįmanoma atidaryti.
Į galvą atėjo dar viena idiotiška mintis. Nuryjau seiles.
Atidariau paskutinį stalčių ir pajaučiau palengvėjimą, kai pamačiau, kad ten guli žiebtuvėlis. Pagriebiau jį ir uždegiau. Jis veikė.
Tyliai nužingsniavau link dujinės ir paleidau dujas.
Jei mirti, tai mirti su trenksmu.
Grįžau į savo slėptuvę ir pagriebiau du butelius, o tada tiesiu taikymu link laiptų. Niekada nebūčiau susimąsčius, kad norėsiu, jog laiptai nesibaigtų... Gaila, bet pasiekiau paskutinį laiptelį ir giliai įkvėpiau.
‘Pabaiga.‘ Sumurmėjau ir padegiau mažą lopinėlį medžiagos. Tą patį padariau ir su kitu buteliu.
Žiebtuvėlis atsidūrė mano kelnių kišenėje, o aš pagriebusi abu butelius įbėgau į tą kambarį, kur tupėjo tie pabaisos.
Mane užvaldė pyktis. Kraują užplūdo adrenalinas.
Sviedžiau abu butelius į pirmas dvi pabaisas. Griebiau pistoletą ir ištuštinau visą apkabą ant likusių dviejų pabaisų. Gaila, bet buvo likusi dar viena...
Tas kvailas padaras šyptelėjo. Jo akys, tarsi valgė mane.
Sviedžiau pistoletą į šoną ir griebiau po ranka pasitaikiusį kraujuotą durklą.
‘Tu.‘ Suklykiau.
Protą užvaldė pamišimas. Vienintelė išeitis, atrodė, nudėti šitą padarą. Aišku, ji vienintelė ir tebuvo.
Negalvodama, puoliau. Tas padaras, nustebęs, stebėjo mane, tarsi nesitikėdamas, kad suvarysiu tą prakeiktą peilį į jį.
Staiga, jis pagriebė mano riešą ir stipriai suspaudė. Nejaučiau. Jo juodos akys švietė pergale.
Galvoje pradėjo suktis visokios kovinių filmų ištraukos ir aš, nejausdama, iš visų jėgų spyriau šiam padarui.
Šis krito atgal ir išsitiesė ant žemės. Aš, lyg beprotė, užšokau ant jo ir smeigiau su peiliu jam į krūtinę vieną... Antrą... Trečią... Ir dar nežinia kiek kartų. Jo nebebuvo galima pažinti.
Aplink mane buvo pilna kraujo. Aš pati, skendau jame.
‘Peiton... Nešdinamės.‘
Tik dabar supratau, kad verkiau. Kračiausi...
Neprisimenu kaip, bet nusigavau iki pirmo aukšto. Mano draugai buvo gyvi, sveiki...
‘Eime.‘ Jie dingo iš namo, o aš išsitraukiau žiebtuvėlį. Per veidą nubėgo maniakiška šypsena.
Jaučiau dujas.
Priėjau prie durų, uždegiau žiebtuvėlį, sviedžiau atgal ir išbėgau. Buvo keista...
Laikas suletėjo, mačiau savo draugus už kelių šimtų metrų, negirdėjau jų šauksmų, bet nustebau, kai už mano nugaros nugriaudėjo sprogimas. Smūgio banga nunešė mane ant žemės. Skaudžiai tėškiausi, bet buvo nesvarbu.
Aš išgyvenau...
