Oras buvo tarsi išsvajotosios oazės dozė. Kvėpavau, ne, šnopavau, tarsi rytojus neateis. Ranka laikiau kaklą, o nagai lindo vis giliau į odą. Atrodė, kad gerklė tuoj plyš iš skausmo. Ėjo minutės, o aš negalėjau atgauti normalaus kvėpavimo. Protas rėkė, kad plaučiai negauna pakankamo kiekio oro.
'Nusiramink. Tu gyva.'
Pašokau vietoje ir pasižiūrėjau į balso savininką. Tai buvo gan išvaizdus... Ką aš meluoju..? Tai buvo labai išvaizdus vaikinas su juodais plaukais ir tamsiomis akimis.
'Kaip jautiesi, Anna?'
Sumirksėjau akimis.
Iš kur jis žinojo mano vardą?
'Tu pažįsti mane?' Iškosėjau.
Jo veide mačiau nuostabą ir nusivylimą. Staiga, jis pasisuko ir piktai sviedė viską, kas buvo ant stalo šalia jo.
Išplėčiau akis ir persigandusi susigūžiau.
Kas vyko? Nieko nesupratau... Iš kur jis mane pažinojo?
'Nesitikėjau, kad reiks tau tai parodyt, bet štai...' Prieš mane buvo atkištas sąsiuvinys. Gan gerai apdorotas, paplėšytas, bet gerai išsilaikęs.
'Galbūt padės prisimint.'
Pasižiūrėjau į išvaizdaus vaikino veidą.
'Kas tu?'
Jis liūdnai nusišypsojo ir padėjęs sąsiuvinį man ant kelių lėtai atsitraukė link durų.
'Tavo draugas, Anna.'
Man nespėjus prasižiot, jis dingo iš kambario. Ilgai stebėjau duris, tarsi besitikėdama, kad jis grįš ir papasakos iš kur mane pažįsta, bet laikas ėjo, o jis taip ir negrįžo. Kai pagaliau apsižvalgiau po kambarį, pamačiau jog esu savo kambaryje. Susiraukiau ir pasižiūrėjau į sąsiuvinį ant savo kelių. Pasidarė įdomu, taigi atverčiau pirmą puslapį. Jį dengė gan išsiblaškęs raštas. Nejučiomis šyptelėjau.
"Net nežinau nuo ko pradėti... Tikriausiai nuo pradžių.
Daugiausiai rašysiu apie Anną, kuri yra visiškai okupavusi mano protą. Nors ir vadinamės draugais, aš žinau, kad aš jai patinku labiau nei draugas. Tai gan akivaizdu, kai labiau pagalvoji ir pasistengi pastebėti visus įvykius.
Bendraujame apytiksliai 7 mėnesius, bet draugais esame galbūt 3. Kodėl? Gan sunku paaiškinti. Neturėjome progų, kad susitikti ir bendrauti. Tekdavo internetu. Dabar, kai pagaliau randame progų, tai ir tapome draugais. Ji - miela mergina. Gaila, kad nesusivokiau anksčiau."
Perskaičiau likusią puslapio dalį, kurioje tas vaikinas išdėstė savo mintis apie mane, jo merginą ir apskritai visus jo draugus. Atrodė, kad jis tikrai mane pažįsta...
Skaičiau toliau ir radau jo pasakojimą apie vieną vasaros įvykį, prieš pat jam išvažiuojant į kitą šalį dirbti.
"Buvo penktadienis. Važiavome pas draugę pasilinksminti. Nieko ypatingo neturėjo vykti, bet kažkodėl jaučiausi keistai. Vos spėjau į autobusų stotį, kur visi buvo susirinkę. Tarp jų visų buvo ji. Ji sėdėjo ant suoliuko, o kai priartėjau pasisveikinti, ji iškart atsistojo ir mes apsikabinome. Nieko ypatingo. Šyptelėjau sau ir atsitraukęs nuo jos pasinėriau į pokalbį su draugais. Atvažiavo autobusas ir visi į jį sugūžėjome. Ji atsisėdo šalia manęs. Beveik visą kelią kalbėjomės, išskyrus tas kelias tylias pauzes, kai nebežinojome ką pasakyt. Puikiai prisimenu, kai nutilome ir aš po kiek laiko pasisukęs į ją, paklausiau: Apie ką šnekam? Anna pasisuko į mane, tyliai nusijuokė ir besišypsodama gūžtelėjo pečiais. Buvo gan sunku suvaldyt save, bet manau, kad man puikiai sekėsi..."
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą