Savižudės kronikos - Boys will be boys

Buvo sunku laikyti mano akis kuo toliau nuo Annos. Vis pastebėdavau, kad stebiu ją. Stengiausi, kad ji to nepastebėtų, bet man sunkiai sekėsi. Ji vis pagaudavo mano žvilgsnį. Tada nusišypsodavo ir vėl nusisukdavo. Laikas ėjo, o aš vis labiau norėjau jai pasakyt kiek daug ji man reiškia. Nesvarbu, kad labai gerai nepažinojome vienas kito, bet man užteko, kad ji pradėtų rūpėt labiau nei draugė. Dalinomės alumi ir mano suktomis cigaretėmis. Tik gavęs cigaretę pagalvodavau, jog tai yra netiesioginis bučinys. Po to, vis galvodavau, kas būtų jei pabučiuočiau ją..? Norėjau sužinot...
Jaučiausi keistai, kai kartu važiavome dviračiu. Ji laikėsi už manęs. Tai vertė mane eit iš proto. Jaudinausi, kad nenutiktų nelaimė. Nebūčiau sau atleidęs, jei ji būtų susižeidus.
Galų gale, kai penkiese stovėjom stotelėje ir laukėm, kol atvažiuos autobusas, geriau įsižiūrėjau į Anną. Dangus buvo tamsus, lijo. Ji vistiek atrodė puikiai. Atvažiavus autobusui, draugė užsimanė duoti man bučkį. Sutikau, o tada pasisukęs, nuėjau prie Annos ir pasakiau, kad ji pabučiuotų man į kitą skruostą. Dieviška.

Nusišypsojau sau, perskaičiusi to gražaus nepažįstamo įrašą. Aš jam rūpėjau, nors pati to nežinojau ir negalėjau prisiminti. Viduje buvo gera. Jaučiausi laiminga.
'Anna?' Pasižiūrėjau į nepažįstamąjį, kuris kaip tik įžengė į mano kambarį.
'Taip?' Nusišypsojau.
'Keliauk su manimi.'