Niekada nebuvau tas žmogus, kuris viską darė pagal taisykles. Dažniausiai sekdavau paskui savąsias, bet tik ne namie. Namai buvo mano šventovė, o tėvai buvo mano Dievai, kuriems jaučiau didžiulę pagarbą. Jų klausiau net negalvodama. Jų žodis man buvo įsakymas. Niekada nelaužiau jų sudarytų taisyklių. Taip parodydavau, kad tikrai juos gerbiu ir myliu.
Įtraukiau dar vieną ilgą cigaretės dūmą ir apsidairiau. Tai buvo įprasta. Kiekvieną dieną prieš įeinant į namus surūkydavau po cigaretę. Nesvarbu, kad man buvo dar tik septiniolika, bet, kai kurie įvykiai žmogų priverčia daryti žiauresnius veiksmus.
Numečiau pabaigtą cigaretę ant žemės ir su batu užmyniau. Lėtai pajudėjau link savo namo, kuris buvo vos už kelių šimtų metrų. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir pasiruošiau pragarui, kurį turėjau greit patirti. Pamotė manęs niekad nemėgo, taigi kabindavosi į plaukus, kai tik gaudavo progą. O tų progų buvo kiekvieną dieną...
Įžengiau pro duris ir iškart pamačiau koridoriuje stovinčią pamotę. Ji bandė žudyt mane savo žvilgsniu. Jai nelabai sekėsi.
‘Deivai! Ji ir VĖL rūkė.‘
Perverčiau akis. Mano tėtis niekada man neuždraudė rūkyt, ar gert alkoholį. Jis paaiškino jo žalą ir žinojo, jog aš viską puikiai suprantu. Jis taip pat žinojo, kodėl aš renkuosi tokį nesveiką gyvenimo būdą...
Koridoriaus gale pasirodė tėtis. Jis pasižiūrėjo į mane, o tada į mano pamotę.
‘Pasišnekėkim svetainėje.‘
Pamotė išsišiepė, tarsi būtų laimėjusi aukso medalį. Aš tiesiog suraukiau antakius. Tyliai nutipenau į svetainę ir atsisėdau ant sofos.
Tėtis atsikvėpė ir pasižiūrėjo į mano pamotę.
‘Lindse... Mums reikia išsiskirti.‘
Mano pamotė išsižiojo ir aš dar labiau susiraukiau.
‘O dėl tavęs, Makenze...‘ Tėtis šiltai nusišypsojo.
‘Tu vyksi gyventi į Tempę, Arizoną, pas savo senelius.‘
Sumirksėjau akimis, nelabai suprasdama, kas vyksta.
‘Kodėl?‘
Tėtis atsikvėpė.
‘Mano perkelia į San Diegą, o tavęs aš negaliu vežtis kartu. Ir ne, tu negali gyventi viena.‘
Lėtai sulinksėjau galva.
‘Gali pradėti pakuoti savo daiktus.‘ Jis liūdnai nusišypsojo.
Sulinksėjau galva ir atsistojau.
‘Gerbiu tavo pasirinkimą.‘ Sumurmėjau, besišypsodama. Tada apsisukau ir pajudėjau link savo kambario.
Aš tikrai gerbiau jo sprendimą. Denveryje neturėjau draugų, taigi išsikraustyti man nebuvo skaudu. Plius, mano seneliai buvo nerealūs. Jau dabar žinojau, kad gyventi su jais nebus liūdna.
Įžengus į savo kambarį apsidairiau. Atsikvėpiau ir nešvaistydama laiko, nukeliavau prie spintos ir pradėjau kraut savo drabužius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą