Savižudės kronikos

Aplink mane buvo tamsu, bet nepamirškime... Dabar buvo gili naktis.

Vienintelius garsus skleidė mano batai ir garsus kvėpavimas. Norėjau kuo greičiau viską užbaigti, todėl bėgau. Bėgau į tą vietą, kur turėjau pabaigti viską. Buvo likę nedaug. Galėjau įžvelgti tilto rėmus tamsoje.

Priverčiau save bėgti greičiau. Jau galėjau užčiuopti pabaigą.

Ji buvo netoli.

Kažkur viduje, pajaučiau potraukį grįžti namo ir užmiršti, kad buvau pasiruošusi tokiam žygiui, bet nustūmiau tą mintį į giliausią galvos kampą ir susikoncentravau ties dabartimi. Aš buvau apsisprendusi. Žinojau, ko noriu ir, ko man reikia.

Pasiekiau tiltą ir sulėtinau savo žingsnius. Širdis daužėsi į šonkaulius, o aš jaučiau šiokį tokį svaigimą. Trūko oro.

Pasiekiau tilto vidurį ir priėjau prie turėklų. Pažvelgusi į vandenį nusprendžiau, kad tai iš tikrųjų buvo pabaiga. Viskas, ką aš turėjau, tuo metu man neberūpėjo. Pajaučiau liūdną šypseną pasirodant mano veide.

'Viskas... Daugiau jokių trukdžių. Aš apsisprendžiau.' Bandžiau save įtikinti ir tai padėjo. Bent taip atrodė.

Užsilipau ant turėklų ir pasižiūrėjau į vandenį.

Nemokėjau plaukti, taigi jei ir persigalvočiau, tai nebeišsigelbėčiau.

Užsimerkiau, ištiesiau rankas į šonus ir pasileidau kristi.

Iš kažkur toli pasigirdo šauksmai, bet juos ignoravau. Niekas man nebegalėjo sutrukdyti.

Panirau po vandeniu. Vandens šaltis iškart mane sukaustė ir aš būčiau negalėjus pajudėti net jei ir būčiau labai norėjusi. Pajutau šypseną veide. Čia buvo pabaiga...

Per akimirksnį viskas pasikeitė, kai mano smegenys pradėjo galvoti apie mano kvailą sprendimą. Aš taip naiviai atidaviau save mirčiai, kai aiškiai dar nebuvo mano laikas..?

Pasijaučiau taip, lyg būčiau nukrėsta elektros šoku. Pradėjau blaškytis vandenyje, nors žinojau, kad nieko nebus. Plaučiai rėkte rėke, kaip jiems trūko oro. Norėjau grįžti namo į savo lovą, apkabinti savo katę ir ramiai miegoti.

Bet...

Buvo per vėlu.

Nenorėdama įtraukiau vandens į plaučius ir pradėjau dusti. Blaškiausi, nors akyse darėsi tamsu, o protas aptemo. Jaučiau, kaip mirštu. Jaučiau, kaip viskas nyksta... Kaip mano bevertis gyvenimas slysta man iš rankų...

Nustojau blaškytis. Pasidaviau, nes nieko nebegalėjau padaryt. Supratau, jog buvau pati kalta.

Prieš mano protui visiškai aptemstant, pasirodė, jog kažkas pagriebė mane ir patraukė link paviršiaus. Buvo šviesu. O paskui, nieko.

~~~``~~~

Muzika mane veikia labai keistai... :

Jei rimtai, tai čia yra fic'o pradžia. Ji nesužudys per visą pasakojimą, nes aš nesu idiotė. Reikėjo dramatiškos pradžios, tai štai. Ir ne, nesu kamuojama minčių apie savižudybę. Išaugau iš to amžiaus. Dabar gyvenimas yra gražus. Turi savo tamsių pusių, bet man jis patinka. Aš jį vertinu. Pagaliau aš jį vertinu, o nežvelgiu į jį, kaip į didžiausią savo priešą.!

Aha, gyvenimas tikrai nėra toks jau blogas.